Kada mažiau skauda – kai paimi ir pats bedi švirkštą sau į užpakalį ar kai kiti beda? O kas labiau patinka – smaugtis pačiam ar mėgautis, kai kiti smaugia? O kaip dėl persivalgymo? Ar malonu mirti, jeigu kas nors imtų ir priverstų suvalgyti penkiolika Karmėlavos cepelinų?
Žmogų, kalbantį apie tą patį dalyką, drąsiai galima vadinti šizofreniku. Toks šį kartą ir pabūsiu, mat kalbėsiu apie 235 kartus narpliotą temą – apie muzikinio realybės šou inkubatorių.
Nors po visuotino liaudies sąmyšio (primenu, kad realybės šou buvo vienos populiariausių laidų mūsų krašte) prabėgo jau keleta savaičių, įjungta tam tikra radijo stotis sukėlė cunamį manyje ir tiesiog atvilko prie kompiuterio, o pirštai patys pradėjo šokti klaviatūrinį breiką. Ir žinote, išėjo visai nebloga melodija, tik priedainis kažkaip nesirimavo. O jei nesirimuoja – jau „neformatas“. Ir žodžiai kažkokie nebanalūs.
Palingavau galva, bet nutariau, kad vis dėlto reikia išleisti šį įrašą. Gal jo neklausys ir nesupras 12-14 m. paaugliai, kurie klykia išgirdę realybės šou veikėjų vardus ir jų „sukurtą“ muziką (apie vagystes šį kartą nebus, nes ir taip jau daug kas tomus apie tai parašė). Juk viskas taip skanu, kai suvyniota į gražų blizgantį popierėlį, kuris nuluptas ir tereikia griebti ir ėsti, ėsti, ėsti...Juk „kažkas“ taip skaniai valgydina – saldu, skanu, o ir pats dar nelabai supranti ko nori.
Nereikia paskui stebėtis, kad Lietuvos muzika – išblėsusi, kad neturim originalių idėjų, kūrinių, autorių ar muzikantų. Juk pats vartotojas yra toks, kuriam pakanka dviejų eilučių, geros melodijos ir nereikia kažkokio meninio išlikimo. Juk dabartiniai realybės šou paaugliai po dešimties metų užaugę klausysis to paties šlamšto, kurį dabar „kiša“ suaugę ir „gerą“ muziką išmanantys dėdės. Jie daro savo darbą – kuria „hipermasinę“ vartotojišką visuomenę. Jie kuria herojus, kuriems tereikia uždėti gitarą, „nuimti“ spuogus, aprengti etiketėmis ir juos garbina visas Matomas Lietuvos jaunimas. Galų gale tai neša pinigus. Jeigu jaunimas nemoka, maža bėda – už juos moka tėvai. O jeigu ir jiems patinka, o tai pastaruoju metu darosi įprasta – totalus kaifas.
Nereikia stebėtis, kad koncertuose išvydę „pro šalį“, ne tokiu balsu kaip įraše dainuojantį atlikėją – suklustame: „Kaip, kaip jis dainuoja – juk jis nemoka nė poros posmelių tvarkingai sudėlioti“. Tada visi su džiaugsmu pamatome nerealų koncertą, kuriame išsiviepusios „Mango“ merginos (jas pasirinkau, nes tai „Geriausia fonograminė grupė“) puikiai dainuoja, dar sugeba sinchroniškai pašokti du judesius ir užvesti publiką, kartu nė kiek neprikimsta, neuždusta. Nors ir prašokinėja kokius 59 m į viršų kartu sudėjus. Fenomenalus dainavimas.
O kur dar gitaros brazdinimas, kai toks muzikos instrumentas visai neegzistuoja kūrinyje – šiuo požiūriu ypač pasižymi trio iš Vokietijos rajono narys. („Jo žmonelė puikiai įvairiomis kūno dalimis dainuoja“, – pasakytų žinomas Lietuvos popkultūros kritikas.)
Nereikia stebėtis, kad už koncertą sumokėję 15-20 litų išgirstame puikią fonogramą. O kai dar iš „požemio“ išlenda keli balsai, nors scenoje dainuoja vienas atlikėjas – matyt, slibinas turi keletą galvų, bet dainuoja jis tik viena. Parėję namo dar kartą perklausome turėtą įrašą: „Na puikiai padainavo“, – giriame kaimynams.
Nereikia stebėtis, kad po realybės šou suformuojamas supratimas, jog scenoje atlikėjai dainuoja visai ne pro šalį ir puikiai pažįsta visas natas. O kiekvienas, į standartinius rėmus nepataikantis, „gyvas“ pasirodymas priimamas kaip anomalija. Tokia muzikinė Lietuvos realybė. Deja, mes jos dalis.
Įsidedu keturioliktą kibiną, įsipilu septintą litrą greipfrutų sulčių ir klausausi... ausinuko. Sveriu 165 kg, bet pats to norėjau – niekas nevertė.
Keiksmažodžiams, plakimui klaviatūra, pagyroms ir maloniems šūksniams: visiškam pasitenkinimui [email protected].
