Meluoti negražu. Nekultūringa, neetiška. Bet melas vis tiek supa kasdien - pradedant televizoriumi ir užbaigiant pamokų neparuošusiais vaikais. Negalima sakyti, kad melas banguoja, priartėja ir vėl tolsta - ne, jis visada šalia. Kaip antroji dvasia.
Meluojama susirietus. Meluojama oriai išpūtus žandus. Meluojama išradingai, kartais tiesiog tobulai. Laikraščius galima vadinti meloraščiais. Žurnalistus - meloristais. Ryšių su visuomene specialistai galėtų neraudonuodami vadintis profesionaliais melavimo specialistais. Prirašomos knygos melo. Statomi filmai, spektakliai, operos. Melo tiek daug, kad jį sunaikinti galima tik ugnimi ir kartu su visa žmonių civilizacija.
Dažnai meluojama neturint kitos išeities, gelbėjant savo kailį ar reputaciją. Meluojama beviltiškam ligoniui. Tai priverstinis melas.
Yra ir kitas kraštutinumas - meluojama klastingai, siekiant „artimą savo“ pražudyti, nugalabyti.
Meluojame, norėdami įsiteikti, gauti geresnį darbą, didesnę algą, skanesnį kąsnį. Tai karjeros melas.
Kasdien pažeidinėjame taisykles. Viršijame greitį, nepraleidžiame pėsčiojo, pravažiuojame pro mirksintį šviesoforo signalą, nedirbame viso skirto darbo laiko, vagiliaujame. Meluojame darbe ir namie.
Meluojame ir bažnyčioje. Ten mūsų melas pats tobuliausias, nes meluojame ne sau, o savo melui.
Niekas niekuo nebetiki. Tai pasakos, kad, pavyzdžiui, rinkėjai patiki vienu ar kitu politiku. Iš tikrųjų nė velnio jie netiki, tiesiog balsuoja meluodami.
Balandžio Pirmoji - visų melagių šventė, bet šios dienos melas iš tikrųjų yra ne melas, o tik žaidimas. Žaidžiamas melas. Gaila, kad negalima pravesti melo varžybų. Juk negalima surengti kvėpavimo varžybų?!
Teoriškai, šiandien galima meluoti kiek tik širdis geidžia. Bet ne - dažniausiai tik vaidiname meluojantys. Net vaidinti melagį nemokame nemeluodami.
Iš tikrųjų, mes ir esame organiška melo dalis. Tokia mūsų prigimtis.
