Antonio Grantas, 32 metų amerikietis, vasario 2 dieną švęsiantis savo gimtadienį, vis dar nepamiršta Lietuvos. Ir tikriausiai niekada nepamirš. Net keturiose Lietuvos komandose rungtyniavęs legionierius negailėjo gražių žodžių mūsų šaliai, krepšiniui bei treneriui Robertui Kuncaičiui.
Šiuo metu Taivano „Mobile“ ekipoje rungtyniaujantis krepšininkas sutiko su BasketZone.lt skaitytojais mintimis sugrįžti į Lietuvą.
Puikiai lietuviškai kalbantis A. Grantas prisipažino, kad su malonumu ir vėl grįžtų į šią šalį: „Nežinau, kada aplankysiu Lietuvą. Maniau, grįšiu į Šiaulius, tačiau šį sezoną nesulaukiau jų pasiūlymo“.
- Antonio, ar vis dar prisimenate Lietuvoje praleistus sezonus?
- Taip, prisimenu viską, kas susiję su Lietuvą. Daug merginų (juokasi). Iš tikrųjų tiek žmonės, tiek komandų draugai man buvo labai geri. Žaidžiau Šilutėje, Nevėžyje, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Labiausiai patiko tos komandos, kurias treniravo R. Kuncaitis – „Neptūnas“ ir „Šiauliai“.
- Artėja LKL žvaigždžių diena. Norėtumėte dar kartą sudalyvauti dėjimų konkurse?
- Ne... Kai paskutinį kartą dalyvavau žvaigždžių dienoje, jaučiausi tam pavargęs. Prisimenu, kad esu laimėjęs dėjimų konkursą, tačiau dabar tam nebesu tinkamas (šypsosi).
- Jeigu būtų galimybė grįžti į Lietuvą, Jūs...
- Be abejo, grįžčiau. Man patiko tiek šalis, tiek treneriai. Žmonės, ypač Šiauliuose, manimi labai gerai rūpinosi. R. Kuncaitis mane suprato, mokėjo išnaudoti ir, kas man svarbiausia, tikėjo Dievu. Treneris buvo viena iš pagrindinių priežasčiu, lėmusių mano atvykimą į Šiaulių ekipą. Tikiuosi ateityje Robertas Kuncaitis taps pirmuoju treneriu. Jeigu aš jam vis dar patiksiu, mielai žaisčiau jo komandoje.
- Kokie prisiminimai išliko apie Lietuvą, „paskutinę jos stotelę“ - Šiaulius?
- Prisimenu visas keliones, pokalbius, rungtynes ir keleta įdomių merginų, kurias čia sutikau. Aš ir dabar Lietuvoje turiu draugų. Tai labai gera šalis. Turėjau keleta inicidentų, tačiau nieko rimto. Pamenu, sutikau grupelę vaikinų, kurie kalbėjo lietuviškai ir žiūrėjo į mane labai keistomis akimis, tada nusikeikė. Aš jūsų kalba paklausiau „ko nori“. Jie pasidomėjo, ar kalbu lietuviškai, atsakiau „aišku“. Jie nusišypsojo ir paklausė, ar moku daugiau lietuviškai, pasakiau „ne, viskas gerai“.
- Trumpai apie lietuviškus orus, maistą bei merginas
- Prisimenu, kad Lietuvoje labai šalta. Privalai būti namie, arba labai daug prisirengti. Maistas Lietuvoje skanesnis negu Taivane. Taip pat prisimenu „švyturio“ alų (juokiasi). Na o lietuvaitės be galo seksualios. Man patinka, kaip jos rengiasi – lieknas kūnas, aptempti džinsai... (juokiasi).
- Ar prisimenate šios šalies fanus?
- Žinoma.Nenugalimi fanai. Myli krepšinį, kuris įaugęs į jų kraują. Lietuvos sirgaliai valgo, miega ir kvepuoja krepšiniu. Dievinau visa tai – mane žavi tokie jausmingi žmonės.
- Galbūt vis dar bendraujate su buvusiais komandos draugais?
- Aišku. Bendrauju su Mantu Ruikiu, Aurimu Kieža, Artūru Masiuliu, Vaidotu Pridotku. Deja, tik internetu. Žadėjau susitikti su Aurimu Ukrainoje. Taip pat palaikau ryšius su jau minėtu treneriu R. Kuncaičiu. Žinoma, turiu draugų, kurie nėra krepšininkai. Su jais taip pat bendrauju internetu.
- Šiuo metu rungtyniaujate Taivane. Papasakokite apie krepšinio skirtumus.
- Lietuviai jį myli labiau (šypsosi). Šiek tiek skiriasi visas krepšinio suvokimas. Lietuviai turi sistemas, jų atakos trunka ilgiau, oTaivane krepšininis labai greitas – tiesiog bėgi ir meti.
Jurgita Grigalaitytė
