Galima labai ilgai diskutuoti, kokiu keliu eina šiuolaikinė Rusija, tačiau galimybę pažiūrėti į jos tikrąjį veidą kartais suteikia gana netikėti įvykiai. Nors dažniausiai tokiam tiriamajam žvilgsniui, sankcionuotam minėtų įvykių, atsiveria ne veidas, o tikrų tikriausia grimasa, kurią sudaro visuma ne itin patrauklių bruožų. Atrodo, jog šiandien valstybiniame Rusijos diskurse keisčiausiai susimaišė sovietinės praeities idealizavimas ir kraštutinis stačiatikiškas religingumas, postringavimai apie „tikrąją demokratiją“ ir stiprėjančios autoritarinės tendencijos, kurių transformavimo ir vystymosi galimybės baugina. Šiuo atveju apie visą tai privertė susimąstyti istorija su žinomu žurnalistu ir žmogaus teisių gynėju Aleksandru Podrabineku.
Viskas prasidėjo nuo gana absurdiško įvykio. Maskvos prefektūra, reaguodama į „veteranų skundą“, pareikalavo iš šašlykinės „Antisovetskaja“ („Antisovietinė“) savininkų nuimti įstaigos iškabą, nes ji „žeidžia veteranų jausmus“. Ši istorija absurdiška pirmiausia tuo, kad neįmanoma įsivaizduoti, jog normalioje demokratinėje šalyje valdžia kištųsi į privataus verslo sferą, nurodinėdama, kaip turi ar neturi vadintis kavinė ar parduotuvė. Be to, pavadinimas „Antisovetskaja“ prigijo tai vietai dar sovietmečiu, tačiau jis nebuvo susijęs su politika – taip Maskvos gyventojai tarpusavyje vadino valgyklą, kurios vietoje dabar yra minėtoji šašlykinė, nes tiesiai prieš ją, kitapus gatvės, buvo viešbutis „Sovetskaja“ („Sovietinė“). Tačiau ir tai nėra labai svarbu, nes pagrindinis argumentas šioje istorijoje turėtų būtų tas, jog Sovietų Sąjunga sėkmingai sugriuvo prieš beveik du dešimtmečius ir šiandien „antisovietizmas“ neturi aktualios politinės konotacijos. Taigi realiai ši istorija neturėtų būti verta paminėjimo čia, jeigu ne vienas niuansas – šašlykinės savininkai beatodairiškai pakluso prefektūros reikalavimui ir dėl šventos ramybės nuėmė iškabą.
Po iškabos nukabinimo į tai sureagavo dauguma liberalios pakraipos žurnalistų, o patį aštriausią straipsnį parašė jau minėtas A. Podrabinekas. Jame jis išreiškė savo nuomonę ne tiek apie incidentą su šašlykine, kiek apie Sovietų Sąjungą. A. Podrabineko teigimu, sugriuvusi sovietinė imperija – tai ne tik ir ne tiek „komunistinio darbo spartuoliai ir kosmonautai“, bet ir „kolektyvizacijos ir masinių represijų aukos“ bei dėl savo įsitikinimų persekiojami žmonės. „Mūsų visuomenė vis dar neįveikė sovietinės propagandos hipnozės arba, geriausiu atveju, abejingai žiūri į savo praeitį, nesuprasdama jos reikšmės ateičiai“, rašo jis. Įdomu ir tai, jog tikrais veteranais A. Podrabinekas pavadino tuos, kurie pirma kovėsi prieš nacizmą, o po to kovojo su sovietiniu režimu „Lietuvos ir Vakarų Ukrainos miškuose, Čečėnijos kalnuose ir Vidurio Azijos smėlynuose“.
Reikėtų paminėti, jog ir pats A. Podrabinekas savo laiku buvo kovotojas prieš sovietinį režimą – 1977 metais jis paruošė rinkinį „Baudžiamoji psichiatrija“ (išleistas 1979 m. JAV) apie sovietinės valdžios psichiatrijos panaudojimą kovai su disidentais. Už šį darbą ir žmogaus teisių gynimo veiklą jis buvo ištremtas ir kalinamas lageryje; tad galima suprasti, kodėl A. Podrabinekas ypač skausmingai sureagavo į iš esmės niekinę istoriją su „Antisovetskaja“ šašlykine.
Tačiau šiuolaikinėje Rusijoje būtų neįmanomas dalykas, jeigu toks straipsnis, kokį parašė A. Podrabinekas, neiššauktų pasekmių. Ilgai jų laukti neteko – ant žurnalisto buvo užsiųsdinti Kremliaus globojamo jaunimo judėjimo „Naši“ („Mūsiškiai“), liaudyje dar vadinamo „putinjugendu“ (pagal analogiją su Hitlerjugendu), atstovai. Jie pradėjo persekioti ir psichologiškai terorizuoti A. Podrabineką ir jo šeimą. Kaip pareiškė oficialus judėjimo atstovas, jie siekia, kad žurnalistas „atsiprašytų veteranų“, o jei jis to nepadarys, sieks, kad jis „išvažiuotų iš Rusijos“. Visa šita teroro kampanija vyksta su tyliu oficialios Rusijos valdžios palaiminimu. Užstoti A. Podrabneką ryžosi tik kai kurie jo kolegos – jų straipsniuose, parašytuose žurnalistui apginti, galima išskirti keletą bendrų pamąstymų, kurie yra verti išsamesnės analizės. Daugelis šių autorių iškėlė klausimą – kas suteikė „Naši“ organizacijai teisę spręsti, kas gali gyventi Rusijoje, o kas – ne? Be to, žurnalistai, ginantys A. Podrabineką, sutaria, kad šis jaunimo judėjimas yra tik beveidis instrumentas kitose, žymiai įtakingesnėse, rankose.
Žurnalistai prieina ir prie dar vienos – bauginančios – išvados. Jie pažymi, kad laikų, kai su tyliu valdžios nuolaidžiavimu tampa įmanomas teroras prieš asmenį, atėjimas byloja apie grįžimą prie totalitarinės sistemos standartų. „Ankščiau ar vėliau kiekviena despotiška valdžia peržengia ploną ribą, kuri skiria autoritarinę valdžią nuo paprasčiausiai nusikalstomos valdžios. Pereina nuo „įprastų“ politinių persekiojimų (cenzūra viešo informavimo priemonėse, opozicijos engimas, areštai, parodomieji teismo procesai) prie fizinio teroro, nukreipto prieš asmenį. Tokiu Rubikonu dabartiniai valdžiai gali tapti ši kampanija prieš žurnalistą Aleksandrą Podrabineką“, pažymi JAV dirbantys žurnalistas ir istorikas Vladimiras Kara-Murza jaunesnysis.
Neramios žinios ateina ir iš paties A. Podrabineko, kuris pastaruoju metu slepiasi nuo jį persekiojančio „patriotiškai“ angažuoto jaunimo. „Situacija blogesnė, negu tai atrodo. Esmė ne judėjime „Naši“. Jų atakos prieš mane ir mano artimuosius – tik propagandinis triukas, „liaudies pasipiktinimo“ imitacija. Už jų stovi rimti žmonės su rimtais kėslais. Iš patikimų šaltinių gavau informaciją, jog aukštame lygyje priimtas sprendimas susidoroti su manimi“, parašė žurnalistas savo tinklaraštyje. Vargu ar tai yra nerimti prasimanymai, turint galvoje „įprastus“ Rusijoje susidorojimus su žurnalistais ir žmogaus teisių gynėjais. Nors oficiali valdžia ir Kremliui artimos nevyriausybinės organizacijos niekaip nereaguoja į situaciją su žurnalisto persekiojimu, A. Podrabinekas sulaukė tarptautinio užtarimo. „Neapykantos kompanija prieš Podabineką, kurios metu jam grasinama mirtimi, turi būti nutraukta. Valdžia turi suvaldyti šį įtūžio protrūkį. Pagarba žmogaus gyvybei ir žodžio laisvei Rusijoje yra pavojuje. Šis epizodas išryškino, kaip sudėtinga šiandieninėje Rusijoje mesti iššūkį oficialiai versijai apie Sovietinės eros įvykius“, reaguodama į A. Podrabineko istoriją pareiškė „Reporterių be sienų“ (Reporters Without Borders) organizacija.
Atpasakojau visą šią gana ilgą istoriją neatsitiktinai. Žinant moralinius šiandieninio Rusijos režimo principus, galima numanyti, jog A. Podrabineko terorizavimo istorija gali tapti savotišku precedentu – pagal ją greičiausiai bus suformuotas žmonių, nepalaikančių oficialios valdžios pozicijos vienu ar kitu klausimu, persekiojimo modelis. Be to, ši istorija puikiai parodo, apie ką ir buvo kalbama straipsnio pradžioje, šiandieninės Rusijos veidą. Sunku suprasti, kaip vienoje ideologinėje paradigmoje sugyvena perdėm paryškintas religingumas ir žavėjimasis ateistiniu sovietmečiu, postringavimai apie demokratiją ir visai neseniai nuskambėjęs Vladimiro Putino pasisakymas apie tai, jog 2012 metais jie kartu su dabartiniu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu susės ir nuspręs, kas bus sekančiu šalies vadovu. Atsakymas gal būtų paprastas – šiandieninė Rusija gyvena, remdamasi kvaziideologija, patogia šalyje per pastarąjį dešimtmetį įsitvirtinusiam režimui. A. Podrabinekas ryžosi savo straipsnyje mesti šiai kvaziideologijai (o kartu – ir režimui) rimtą iššūkį – to kerštingas Kremlius jam negali atleisti, todėl esu linkęs sutikti su savo kolegomis Rusijoje, jog ši istorija gali tapti savotišku Rubikonu – ne tik valdžiai, bet ir visuomenei. Nuo to, ar bus atkovota teisė žmogui būti „antisovietiniu“ oficialiai „nebe sovietinėje“ šalyje didžiąja dalimi priklauso tolimesnė Rusijos politinė raida.
Viktor Denisenko
