Antikvariato verslas apipintas legendomis – jis asocijuojasi su prabanga, o šio verslo savininkai, turintys nuolatinių pirkėjų, kolekcininkų, sudaro uždarą bendruomenę. Savaitraščio žurnalistų aplankyti antikvarai pasakoja apie verslo specifiką, antikvarinius daiktus ir kylančius sunkumus.
Vilniaus rotušės kaimynystėje įsikūrusio Edmondo Kelmicko antikvariatas pasitinka įstabia kilimų kolekcija. Antikvaras sako balansuojantis ties ligos riba: įsigijęs vertingos tekstilės kolekciją, dabar jis imasi perprasti naują sritį. Be karalienės Viktorijos mėgstamo „Kashan-Mochtashan“ tipo kilimo, 1871 m. princo Šionburno sidabrinėms vestuvėms pagamintos Meiseno porcelianinės vazos, antikvariate gausu tapybos darbų, vietą ant rytietiškų kilimų rado ir scenografo, lėlininko Stasio Ušinsko lėlės, įsigytos užsienio aukcione ir grąžintos Lietuvai.
Sendaikčiai nėra antikvariatas
„Žmonės nori, kad jų namuose būtų gražu, – savaitraščiui sakė E. Kelmickas. – Jie mato, kad gyvenimas nėra reglamentuotas, kaip siūlo viena ar kita koncepcija: kažkas tokio raudono virš ano kažkokio baldo. Ne kažkas tokio, bet būtent šitas darbas, nes man jis gražus.“
E. Kelmickas brėžia aiškią ribą tarp sendaikčių ir antikvarinių daiktų. Sendaikčiai yra masinės gamybos produkcija, o antikvariniai – autentiški, turintys savo istoriją, jį su savininku sieja asmeninis ryšys.
„Sendaikčiai visada bus sendaikčiai. Jei tai yra gerai padarytas baldas, jis ir kainuos tiek, kiek kainuoja baldas, – savaitraščiui sakė E. Kelmickas. – Su antikvariniais daiktais yra asmeninis santykis, ten dirba geriausi meistrai. Pavyzdžiui, rūmų stalas, kurį Sankt Peterburge užsakė grafas Tiškevičius, turės vertę ir stabilizuos biudžetą, jei prispaus reikalas ir reikės pinigų.“
Pirkite, nes paskui gailėsitės
Antikvarinės vertybės gali būti ne tik įvaizdžio piniginė išraiška, ne tik teikti estetinį pasigėrėjimą. Kad investicija atsipirktų, reikia profesionalų konsultacijų, būtina sekti ir mados tendencijas, numatyti, kada tinkamiausias metas išstatyti darbą aukcione.
„Krachas biržose parodė, kad popieriai liko popieriai, – sakė E. Kelmickas. – Gal po trijų šimtų metų to kracho pasekmės turės antikvarinę vertę, kaip bonistikos pavyzdžiai, bet dabar tai tiesiog popieriai, už kurių – daug žmonių nevilties. Senųjų tradicijų šalyse 10–15 proc. pajamų skiriama prabangos prekėms, antikvariatui. Viena seniausių profsąjungų, Anglijos geležinkelininkų, savo pensijų fondą yra investavusi į antikvariatą.“
Bemaž trisdešimt metų patirties sukaupęs antikvaras savaitraščiui sakė, kad neretai sėkmingiausiai parduodami darbai yra savininkų įsigyti, nes jiems patiko.
„Reikalinga meninė vertė, svarbu, kaip viskas atlikta amato požiūriu, kiek restauruota. Tos taisyklės labai paprastos: pirmoji – man patinka, antroji – kokia rinkos vertė, trečioji – kokia daikto būklė ir ketvirtas dalykas – ar tai nesutrikdys finansinės mano apykaitos, ar nereikės skolintis pinigų iš kaimyno, kad galėčiau nusipirkti žibalo ir išsivirti bulvių. Jei visi šie dalykai atitinka, visuose kataloguose randamas patarimas – pirkite, nes paskui gailėsitės. Ir iš tikrųjų tai pasiteisina“, – tikina verslininkas.
Kopija nebūtinai blogai
Anot E. Kelmicko, Lietuvoje netrūksta gerų žinovų, bet muziejuose nėra etaloninių darbų, leidžiančių palyginti vieno laikotarpio darbus, todėl negalima atlikti kai kurių tyrimų.
„Fizika, chemija, optika visose šalyse ta pati, daiktas visur svers tiek pat. Sakykime, parduodu XIX a. darbą, – aiškino E. Kelmickas. – Negaliu garantuoti, kad tai yra to autoriaus darbas, bet atsakau už tai, kad jis yra XIX a., atsakau už jo kokybę, kad rėmas yra autentiškas, auksavimas – taip pat, kad jis nerestauruotas. Kadangi jis gražus ir dekoratyvus, meistriškas, aš negaliu garantuoti, kad tai yra autorinis pakartojimas, bet mano kaina yra tokia.“
Mecenatų užsakymu darbams atlikti reikėjo meistriškumo ir preciziškumo, kad vieno ar kito autoriaus darbas būtų kuo tiksliau atkartotas. Pats antikvaras sakosi turėjęs Rafaelio darbo XVIII a. pakartojimą, nutapytą žinomo Florencijos meistro, miesto magistrato užsakymu.
Už kiek nupirktų
Anot antikvaro, daiktus dažniausiai įkainoja ne galerininkai, o aukciono žinovai. Pasitaiko ir atvejų, kai dėl ambicingos pirkėjų kovos aukcione daikto kaina dirbtinai išauga, tampa neadekvati.
„Tarpininkas arba galerininkas yra pažeidžiamas, jis privalo atsakyti už savo žodžius, todėl įkainoti reikėtų palikti aukcionui, – aiškina E. Kelmickas. – Tai padaryti nesunku: pasikvietus fotografą padaryti kokybiškas nuotraukas ir nusiųsti į keletą aukcionų. Tarpininkas pagal savo gebėjimus gali atsakyti į klausimą – už kokią kainą nupirktų.“
E. Kelmickas sako, kad planuojantis įsigyti tam tikrą daiktą gali ieškoti informacijos, lyginti kainas užsiregistravus sistemose „Artprice“, „Artnet“.
Ne dėl pinigų
Rolandas Valiūnas, advokatų kontoros LAWIN partneris, kolekcionuojantis LDK laikotarpio kartografiją, sako, kad pagrindinis stimulas toli gražu nėra investicija.
„Mane domina istorija, žemėlapiai turi prasmę. Daugelis iki XIX amžiaus išleistų žemėlapių fantastiškai gražūs, juose ne tik kartografų fantazijos, kaip atrodo žemių ribos, bet ir piešiniai, herbai, žmonės“, – sakė R. Valiūnas.
Kolekcininko teigimu, pomėgio kaina yra santykinis dalykas. Žemėlapiai kainuoja nuo kelių šimtų iki keleto tūkstančių litų.
Patikimiau nei banke
Sostinės Dominikonų gatvėje yra keli antikvariatai. Vieno jų pardavėja teigė, kad tokiame versle aršios konkurencijos nėra – juk sakoma, kad vienam servizui puodeliai surenkami iš skirtingų antikvariatų.
Antikvariato „Senasis Kuparas“ savininkė Aura Žukovienė vardija daiktus ir sako, kad čia galima rasti visko, kas telpa žodyje „antikvariatas“: nuo šventų ikonų ir paveikslų iki samovarų ir kaimo buities detalių.
„Pirkti antikvarinį daiktą, mano nuomone, šiandien yra geresnė investicija nei banke. Yra ir kita pirkėjų grupė, jie perka daiktą ir todėl, kad jis malonus“, – apie klientus pasakojo A. Žukovienė.
Antikvarės teigimu, šio verslo atstovai susiduria su trukdžiais, apribojimais, taikomais antikvarinius daiktus išvežant iš šalies.
„Jei įmonei suteikta licencija, tada įmonė turėtų teisę išrašyti leidimą perkančiam užsieniečiui. Pavyzdžiui, prieš tai Kultūros departamentas galėtų pažiūrėti, ko negalima išvežti. Būtų galima greičiau išduoti leidimą pirkėjui iš užsienio“, – svarstė A. Žukovienė.
Faktai: Antikvariatai
Anglijos geležinkelininkų profsąjungos pensijų fondas investuoja į antikvariatą.
Antikvariato aukcionai: „Christie“, „Sotby“, „Dorotheum“ Miuncheno „Neumeister“ „Hampel“
Kultūros paveldo departamentas sprendimą leisti išvežti kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus priima ne vėliau kaip per 15 dienų nuo rašytinio prašymo pateikimo dienos
Terminas gali užtrukti ir iki 30 darbo dienų, jeigu norima negrąžinamai išvežti 10 ir daugiau kultūros objektų arba reikalinga papildoma informacija kultūrinei daiktų vertei nustatyti
Gabija SABALIAUSKAITĖ
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“, (nr. 23(85) birželio 18-24 d.), rubrikoje „Prestižas“.