Prieš mėnesį viso pasaulio stalinistai, ypač Rusijoje ir Gruzijoje, minėjo „didžiojo tautų tėvo“ Josifo Stalino mirties 60-metį. Apie šią asmenybę parašyta kalnai knygų ir toliau rašomos naujos. Sklando įvairios nuomonės apie J.Staliną, tačiau istorikai sutaria: tai buvo neeilinė, įdomi ir šiurpinanti asmenybė.
„Nuostabus gruzinas“
J.Stalinas mokėsi dvasinėje seminarijoje, ruošėsi tapti stačiatikių dvasininku. Paauglystėje patirtas mokymas visam gyvenimui paliko pėdsakus – religinių motyvų gausu jo pasisakymuose, net elgsenoje, nes kalbėdavo jis tyliai ir lygiai tartum dvasininkas. Jo kultas, net marksizmo-stalinizmo ideologija, taip pat buvo įgiję religijos formas.
Jokios abejonės, J.Stalinas – didžiausias pasaulio nukariautojas iš visų iki jo buvusių, toli pralenkęs Aleksandrą Makedonietį, Čingischaną ir Napoleoną. Tomis valandomis, kai jis, ištiktas insulto, gulėjo savo šlapimo balutėje šalia sofos savo namuose, bekraštė jo imperija driekėsi nuo Austrijos sienų Centrinėje Europoje iki Geltonosios jūros Kinijos rytuose. Vos prieš tris mėnesius su Kinijos lyderiu Mao Dzedunu (1893–1976 m.) jis svarstė karo su Jungtinėmis Valstijomis planus ir nepabūgo „pasimankštinti“ – stoti į kovą su visu demokratiniu pasauliu ypač atkakliame Korėjos kare (1950–1953 m.), kuris tuo metu vyko visu įkarščiu ir baigėsi beveik iškart po J.Stalino mirties. Antrasis pasaulinis karas jam nebuvo pasibaigęs – tai buvo tik karo dėl pasaulinio viešpatavimo etapas.
Vėlyvojoje sovietinių laikų istoriografijoje buvo įsigalėjusi mintis, kad J.Stalinas – vidutinybė, prisiplakėlis prie Lenino, intrigomis įveikęs varžovus, todėl ir įsigalėjęs bolševikų partijos viršūnėje. Iš tikrųjų buvo visiškai kitaip. J.Stalinas dar iki Pirmojo pasaulinio karo tapo vienu iš bolševikų lyderių, aukščiausio partijos vadovavimo organo Centro komiteto (CK) nariu ir savo savybėmis pranoko daugelį partijos vadų.
Kalbant apie J.Stalino iškilimo priežastis, būtina pasakyti, kad jis turėjo fenomenalią atmintį ir nenuilstančio organizatoriaus talentą. Dirbdamas pogrindyje įvairiuose Užkaukazės miestuose, jis sugebėdavo beveik iš nieko steigti spaustuves ir suburti aktyvistų kuopeles, įvairiausiais būdais, įskaitant reketą ir plėšikavimus, prasimanyti pinigų. Bolševikų viršūnei jis tapo nepakeičiamas ir neįkainojamas. Bene didžiausias jo „žygdarbis“ plėšikavimų srityje, tada nuskambėjęs visame pasaulyje, – banko apiplėšimas Tbilisyje 1907-aisiais, kai, dabartinėmis kainomis, buvo pagrobta 3,4 mln. JAV dolerių. Leninas J.Staliną pavadino „nuostabiu gruzinu“ dar ir todėl, kad šis ne tik lengvai rasdavo kalbą su banditais ir gangsteriais, su inteligentais ir verslininkais, bet ir daug rašydavo. To nepasakysi apie daugelį politikų net dabar.
Neaprėpiama valdžia
Užėmęs valdžią Rusijoje, Leninas negalėjo apsieiti be J.Stalino beveik nė dienos. Kol dauguma bolševikų lyderių „gėrė arbatą“, t. y. sakė gražias kalbas apie pasaulinę revoliuciją, J.Stalinas su savo gangsteriais dirbo konkretų darbą – fiziškai naikino oponentus ir kūrė bolševikinės valstybės institucijas.
Kai 1922 m. balandžio 4 d. augančiam dokumentų antplūdžiui įveikti Leninas pasiūlė įkurti partijos generalinio sekretoriaus postą, kitas aršus bolševikų organizatorius bei ideologas Levas Trockis (1879–1940 m.) pašaipiai metė: „Tegul mulas veža.“ Susitvarkyti su biurokratija buvo patikėta J.Stalinui, kuris, skirtingai nei kiti politikai, dievino „popierinį darbą“. Čia jam vėl pravertė fenomenali atmintis ir gebėjimas rasti bendrą kalbą su bet kokio rango žmonėmis, taip pat puikiai parinkti kadrus: net po 30 metų Andrejus Gromyka (1909–1989 m.), ilgametis TSRS užsienio reikalų ministras, pastebėjo, kad J.Stalinas nesinešiojo popierių ir posėdžių metu nieko neužsirašinėjo. Po metų supratęs, kas įvyko, Leninas savo „testamente“ pareiškė, kad „J.Stalinas į savo rankas paėmė neaprėpiamą valdžią“.
Absoliutus pragmatikas
Istorikai dažnai pasvarsto, ko J.Stalinas siekė, ir pateikia daug atsakymų: nuo „socializmo statybos vienoje atskirai paimtoje šalyje“ iki „ginkluoto komunistinės ideologijos eksporto į kitas šalis“. Stalinistai jį piešia kaip besirūpinantį savo liaudimi rūpestingą tėvą, užpultą kraugerio Hitlerio, o prisiekę antistalinistai jį vertina kaip bejausmį tironą.
Ir iš tikrųjų būdamas bene labiausiai apsiskaitęs tuo metu žmogus, jis galėjo be jokios sąžinės graužaties siųsti į lagerius milijonus žmonių, tarp jų moteris ir vaikus. Šis tironas mintinai mokėjo Puškiną ir Nekrasovą, skaitė Getės ir Šekspyro vertimus, bičiuliavosi su Gorkiu, jaunystėje ir pats rašė eiles, tačiau kraujas, mirtys ir konfliktai jam buvo nepaprastai svarbūs. „Kovą priespaudai nusimesti ženklins daug kraujo upių“, – pranašavo jis, kai dar dirbo pogrindyje.
Kalėjimuose ir tremtyje J.Stalinas praleido daugiau nei 7 metus. Ir priešai, ir stalinistai vieningi – kalėjime jis laikėsi šaltai, kaip rašė mačiusieji, „visiškai šaltakraujiškai“. Visiems darė įspūdį jo ramybė. Kad ir kuriame kalėjime jis būtų atsidūręs, visur greitai tapdavo centrine figūra – įsakinėdavo draugams, terorizuodavo intelektualus, papirkinėdavo prižiūrėtojus. Jis daug skaitė ir rašė, mokė bendražygius, skaitė jiems paskaitas. Manipuliuodamas santykiniu carinių kalėjimų demokratiškumu, jis ne kartą organizavo sėkmingas masines kalinių pasipriešinimo akcijas. Vėliau jis ne kartą rado būdų įsiskverbti į policiją.
Mėgo tikslumą
J.Stalinas žinojo tūkstančius, gal dešimtis tūkstančių pavardžių. Jis pažinojo visą NKVD vadovybę, visus savo generolus. Asmeniškai pažinojo visus ginkluotės konstruktorius, stambiausių įmonių vadovus, konclagerių viršininkus, sričių sekretorius, NKVD ir NKGB tardytojus, šimtus ir tūkstančius čekistų, diplomatų, komjaunimo ir profesinių sąjungų lyderius ir t. t. Per trisdešimt metų J.Stalinas nė karto nesuklydo, kreipdamasis į pareigūną.
Skirtingai nei nuolat kalbantis ir nesitvardantis nacistinės Vokietijos lyderis Adolfas Hitleris, J.Stalinas mokėjo ir mėgo vadovauti. Į pasitarimus savo kabinete kviesdavo tik tuos, kurių dalyvavimas tuo metu buvo būtinas. Posėdyje jis beveik visą laiką tylėdavo, savo nuomonės nepiršdavo, duodavo pasisakyti kiekvienam ir atidžiai klausydavosi, vaikščiodamas po kabinetą. Beje, J.Stalinas prašydavo kiekvieną pasisakyti, iki tam tikro laiko neatskleisdamas savo požiūrio. Reikalaudavo trumpų, tikslių, aiškių ataskaitų iš esmės, dėmesį visada kreipdavo į reikalo esmę. Beje, jis ne vieną pašnekovą sužavėdavo formuluojamų minčių tikslumu ir mąstymo nestandartiškumu. Pakančiai ir atlaidžiai žiūrėjo į žmones, kuriems dėl išsivystymo lygio ar išgąsčio, ar jaudulio buvo sunku aiškiai formuluoti mintis. Yra buvę ir anekdotinių situacijų. Pavyzdžiui, Ukrainos žemės ūkio ministras, prieš pradėdamas kalbą, viename posėdyje paklausė: „Kaip turėčiau pranešti – trumpai ar smulkiau?“ Į tai J.Stalinas atsakęs: „Galite trumpai, galite smulkiau, bet jūsų reglamentas – trys minutės.“
Ruošėsi „išvaduoti“ pasaulį
J.Stalinui reikėjo ne asmeninės ištikimybės, o ištikimybės bolševikų idėjai. Gal kam ir keistai nuskambės, bet jo veiksmai rodo, kad jis iš tikrųjų siekė panaikinti kapitalizmą visame pasaulyje, t. y. vadovavosi beveik kilnia žmonijos išlaisvinimo iš eksploatacijos idėja – jis neturėjo asmeninio gyvenimo, neskyrė dėmesio drabužiams, moterys jam neegzistavo, miegojo ant geležinės lovos, nekaupė turtų. Bėda ta, kad tuo metu nebuvo jokio kito varianto „žmonijai išlaisvinti“ – tik įvesti kraugerišką vadinamąją proletariato diktatūrą su visomis baisiomis pasekmėmis. Todėl milijonų žmonių kraujas jo nejaudino – idėja svarbiau. Tik dabar teoretikai pastebi, kad ši Karlo Markso žmonijos išlaisvinimo idėja gimė pernelyg anksti: ne vergai panaikino vergovę, ne baudžiauninkai panaikino feodalizmą, todėl ne proletariatas panaikins kapitalizmą – tai esą padarys internetinio amžiaus inteligentija.
Tačiau laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų kito varianto, kaip tik ginklu sutriuškinti kapitalistines šalis, nebuvo. Įsigalėjęs bolševikų partijoje, pasibaigus pilietiniam karui, jis neabejojo, kad kils naujas pasaulinis karas ir jam ruošėsi. Dar 1927 m., viešai pasisakydamas apie naftos reikšmę, jis kalbėjo, kad turintis pranašumą naftos reikaluose turi galimybę „pasiekti pergalę būsimajame kare“. Tais metais jis pradėjo industrializaciją ir pavertė TSRS gigantišku ginklų fabriku. Maža to, jis daug nuveikė, kad prasidėtų Antrasis pasaulinis karas.
Ėmėsi darbo iš peties – žinojo daugelio ginklų, net eksperimentinių, charakteristikas, taip pat gaminamos ginkluotės kiekį. J.Stalinas tiesiogiai vadovavo konstravimo darbams beveik visoje ginkluotėje. Duodavo svarbiausius uždavinius, sekdavo jų vykdymo eigą, duodavo rekomendacijų konstruktoriams, spręsdavo dėl mažiausių konstrukcijos detalių. Kontroliuodavo visą darbų eigą. Beveik kiekvienas ginklas nuo lengvojo šaunamojo iki tanko ir lėktuvo sukonstruotas jam vadovaujant.
Kita vertus, tai parodė jo diktatūros esmę, kai, bijodami represijų, pavaldiniai masiškai vengė priimti sprendimų, palikdami tai J.Stalinui. Politinio biuro, kuris faktiškai buvo aukščiausias vadovavimo organas šalyje, posėdžiuose buvo sprendžiama begalė rutininių ir smulkių klausimų. Tikriausiai niekas kitas nebūtų pajėgęs susitvarkyti su tokia įvairių dokumentų lavina.
Dabar vis dažniau manoma, kad J.Stalinas mirė ne savo mirtimi. Jis ne tik ruošėsi pravesti naujus kruvinus „kadrų valymus“, bet ir sukelti branduolinį karą. Jo ranka nebūtų sudrebėjusi.
