Nuėjau apsipjaustyti nervų į Larso von Triero „Antikristą“.
Filmo baisumai yra žiūrovų išpūsti. Aišku, ne medikui gal ir nemalonu stebėti, kaip karpomas itin švelnus kūno audinys. Kita vertus, tokie „karpiniai“ – kasdienis dokumentinis faktas. Tai dažnai atsitinka gyvenime – ne vien pažeistos psichikos menininko vaizduotėje.
Pamenu, vienas Afrikos žurnalistas (turintis dvi žmonas, 6 ha žemės, 40 ožkų) man pasakojo, kad jo laikraštis išspausdino slapta darytas kankinimų nuotraukas – kareiviai su žirklėmis knebinėjo kalinės paslėpsnius. Pamenu ir pasimatymą su egiptiete, kuri perspėjo, kad negalėtume susitikti, jeigu ji būtų viena bute – tad užsukau su žmona, kambary buvo dar ir jos draugė. Egiptietė kalbėjo, kad mėgsta maudytis jūroje, nupasakojo savo maudymosi kostiumą, panašų į guminį naro kombinezoną – tokį, kad matytųsi tiktai truputis kaklo (galva uždengta skara), delnai ir pėdos. Supratęs, kad ji iš pasiturinčios šeimos, ėmiau tyliai svarstyti, ar ji išromyta (šis žodis tiksliau išreiškia reikalo esmę nei „apipjaustymas“). Nepaklausiau. Niekas tiksliai nežino, kiek pasaulyje yra prievarta išromytų moterų – kelios dešimtys milijonų tai tikrai.
Von Triero filme kūno žalojimas yra neesminis, nors ir stambiu planu rodomas dalykas. Žalojimas – vienos moters beprotybės padarinys. „Antikristas“ – labai racionalus filmas apie psichinę ligą.
Filmo viduryje dvesianti lapė įgauna animacinių filmų superžvėries pavidalą ir žmogaus balsu kriokia: „Chaosas viešpatauja!”, tačiau von Triero filmas tikrai ne chaotiškas.
Kol sutuoktiniai dulkinosi, jų mažas vaikas iškrito pro langą. Kas kaltas? Von Trieras lenkia prie to, kad galbūt kalta motina. Praplėšusi akis, ji akimirką lyg ir matė, kad vaikas lipa ant palangės. Bet pasiliko ant sofos, kaip sakoma, „voliotis nuodėmėje“.
Nenuostabu, kad motinai „nuvažiavo stogas“. Žuvusio vaiko tėvas lyg tyčia – psichiatras ar psichoterapeutas. Įveikdamas savo paties sielvartą, jis bando padėti žmonai. Ši klaikius baimės ir kaltės jausmo priepuolius gesina seksu.
Pora išsirengia į vietą, pavadintą Eden (angliškai tai reiškia dar ir Rojaus sodą). Ten atokiame miško namelyje motina kažkada leido laiką su vaiku ir bandė rašyti disertaciją.
Pakeliui į Edeną reikia pereiti tiltelį. Filme tai žymi ribą, už kurios ligos istorija virsta alegorija. Rojaus sode Gamta neįkyriai parodo savo baisųjį veidą – keisti gyvūnai: „gimdymo traumą“ patyrusi stirna (šiaip tai gyvūnai ne „gimdo“, o „atsiveda“), dvesianti sužalota lapė, gyva užkasta varna – visa tai primena, jog Gamta yra mirties viešpatija.
Namelyje vyras aptinka keistų dalykų. Aiškėja, jog žmonos disertacijos tema: smurtas prieš moteris Viduramžiais keistai paveikė jos santykius su vaiku. Įsijautusi į mokslinį darbą, ji per žioplumą sumaišydavo vaiko batus. Kairė koja nuolatos spraudžiama į dešinį batą, dešinė – į kairįjį. Todėl vaiko pėdos deformuotos.
Šie „kankinimo batai“, mano nuomone, yra pasityčiojimas iš feminizmo. Maža to, kad žiopla doktorantė žaloja savo vaiką, ji nesugeba susikaupti darbui (vaikas trukdo?). Disertacijos tema sugniuždo jos moterišką protelį. Ji tąsosi su gnostikų teiginiais – Gamta, atseit, yra Šėtono bažnyčia, kadangi Gamta žudo tai, ką pati sukūrė. Moteris nesugeba išgliaudyti šio teiginio, tyčia ar netyčia įkūnija tą tezę savo veiksmais.
Šėtono paieškos Gamtoje, žioplumas ir beprotybė – toks yra intelektualinis ir psichologinis pagrindinės herojės portretas. Kadangi racionalusis vyriškas pradas tokiai raganai jau niekuo negali padėti – net ir prievarta brukdamas mezgimo vadovėlį, jos vyrui belieka žengti vienintelį teisingą žingsnį – tą velnio bobą nužudyti, jos kūną sudeginti.
Finalinės filmo scenos simbolizuoja vyriško racionalumo pergalę prieš šėtonišką, chaotišką, feministišką beprotybę. Von Trieras nurodo mums ne nuogiems ant samanų kruštis, o žygiuoti į gamtą apsirengus turizmui tinkamais rūbais – kaip tie finalo statistai su užtemdytais veidais.
Beje, žodyje ANTICHRIST, von Trieras vietoje paskutiniosios T naudoja Veneros, Liuciferio žvaigždės, simbolį
Tai įprastas moteriškos gimties ir lyties ženklas.
P.S.
Mano vertinimu, Tarantino „Negarbingi šunsnukei“ (reikia rašyti su klaida kaip originale) yra daug žiauresnis filmas. Tačiau tai – kita tema.
***
