Liepos 22 dienos tragedija Norvegijoje sukėlė siaubo ir užuojautos bangą. Be to, imta diskutuoti dėl nusikaltėlio idėjinės tapatybės. Prie Anderso Behringo Breiviko klijuojama krikščionio fundamentalisto ir kraštutinio dešiniojo etiketė, todėl ir krikščionys, ir dešinieji puolė aiškinti, kad jis nėra nei vienas, nei kitas, nei abu vienu metu.Skaitys, nors nuobodu
Kriminologai, psichiatrai, politologai bando įlįsti į žudiko sielos vidų. Viešųjų ryšių specialistai pranašauja, kad jo rašytinis palikimas – 1,5 tūkst. puslapių faktų ir idėjų kratinys – taps „ilgai grojančia plokštele“. Ne todėl, kad įdomus tekstas, o dėl to, jog jis kruvinas.
Iš tiesų net pataisius A. B. Breiviko manifesto antraštę taip, kad vietoj datos „2083 metai“ būtų kodas „2Q84“, panašus į Haruki Murakami naujausio romano pavadinimą – tokio reklamos triuko vargu ar pakaktų, kad padaugėtų grafomano A. B. Breiviko skaitytojų.
Bet prie jo manifesto prilipdyta ir kita žymė – maždaug aštuonios dešimtys lavonų, todėl tekstas bus skaitomas ir nagrinėjamas. O skaitant, žiūrėk, atsiras daugiau norinčiųjų pašaudyti į beginklius jaunuolius, susirenkančius paklausyti socializmo, tolerancijos ir žmogaus teisių idėjomis persunktų kalbų.
Vis dėlto ir be „tamplieriumi“ pasiskelbusio žudiko į Europos politinę dienotvarkę jau įtrauktas islamo ir krikščionybės civilizacijų konfliktas.
Ne vien dešiniųjų reikalas
Antai Prancūzijos Nacionalinio fronto vadovė Marine Le Pen kai kam kelia mažiau baimės nei jos tėvas ir pirmtakas Jean-Mari Le Penas. „Al Jazeera“ televizijai ji neseniai teigė, kad niekada nėra užsipuolusi Prancūzijos musulmonų bendruomenės. M. Le Pen požiūriu, krikščioniškos šaknys daro Prancūziją tokią, kokia ta šalis yra, ir atvykstantieji į ją turi paklusti šios šalies vertybėms, įstatymams ir papročiams.
Atrodo, viskas aišku ir paprasta. Vis dėlto kasdienybė ne tokia paprasta. Pavyzdžiui, kai kurie musulmonai reikalauja, kad moterys ir vyrai viešaisiais baseinais naudotųsi skirtingomis valandomis. Kodėl prancūzai turėtų tam paklusti?
Nieko nuostabaus, kad dešiniuoju laikomas Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy kartais kalba panašiai kaip kraštutinei dešinei priskiriamo Nacionalinio fronto atstovai. Tačiau civilizacijų konflikto, jų nesuderinamumo idėjos dabar jau nėra vien dešiniųjų reikalas. Tos idėjos per politinį centrą liejasi į kairę. Tiesa, kol kas mažais lašeliais.
Daug triukšmo sukėlusią knygą „Vokietijos susinaikinimas“ parašęs Thilo Sarrazinas vis dar priklauso Vokietijos socialdemokratų partijai. T. Sarrazinas skaičiuoja: Europoje ir Rusijoje dabar gimsta maždaug 7 mln. žmonių per metus, o Afrikoje – 35 mln. Jo nuomone, jeigu europiečiai kasmet įsileis kad ir po 1 mln. imigrantų iš Azijos ir Afrikos, tai visiškai nepadidins tų kraštų ekonominės gerovės, bet Europos tapatybei ir civilizacijai iškils pavojus.
Visi taps patriotais
Dėl knygos T. Sarrazinui teko atsisveikinti su tarnyba Vokietijos Bundesbanko valdyboje, bet iš socialdemokratų partijos jo neišmetė, nors bandymų būta.
Lietuvos problemos vis dar kitokios. Iš šalies emigruojama – kai kas tai vadina evakuacija. Tačiau mažas gimstamumas yra visos Europos bėda.
Vargu ar rūpestis dėl demografijos ir kultūrinės tapatybės dar ilgai bus siejamas vien su politine dešine. Nenustebčiau, jeigu ir Lietuvoje sulauktume laikų, kada vadinamieji „antifa“ (t. y. antifašistai), kovojantys su nacizmu gatvėse ir interneto platybėse, kovo 11-ąją išeitų į gatves su tautinėmis trispalvėmis ir šūkiais „Už Tėvynę!“
