Birželio 28 d. 22 įvairių frakcijų Seimo nariai kreipėsi į ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą ir užsienio reikalų ministrą Petrą Vaitiekūną, pateikdami klausimus dėl SSRS okupacijos žalos Lietuvai: kas daroma vykdant Tautos valią ir reikalavimą, kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala. Gautas P. Vaitiekūno atsakymas. Klausimus ir atsakymą į juos paprašėme pakomentuoti Seimo narį Antaną Napoleoną Stasiškį, vieną iš laišką pasirašiusiųjų, Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos Seime pirmininką.
Reikia pasakyti, kad atsakymas praktiškai – tuščias. Stebina nepagarba Seimui, Seimo nariams, demonstruojamas LR Konstitucijos, įstatymų negerbimas, nes dėl okupacijos žalos atlyginimo yra referendumo sprendimas, yra galiojantis įstatymas. Labai keista, kai Vyriausybės nariai mano, jog įstatymų nereikia ne tik laikytis, bet net apie juos kalbėti.
Žinoma, kad šiuo klausimu nėra lengva ką nors padaryti, bet nieko nenorima daryti. Ministro atsakymas demonstruoja, kad nenorima daryti.
Buvo suformuluota penkios klausimų grupės: 1. ar yra (ar buvo) sudaryta LR derybų su Rusijos Federacija delegacija dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo Lietuvos Respublikai; jei delegacija yra, tai prašoma nurodyti, kada ir kokiu teisės aktu buvo sudaryta; nurodyti jos sudėtį ir vadovą, taip pat įgaliojimus ir kam yra atskaitinga; 2. kiek kartų ir kada paskutinį kartą buvo oficialiai kreiptasi į Rusijos Federacijos vyriausybę su siūlymu pradėti derybas dėl okupacijos žalos Lietuvai atlyginimo; kokiu būdu tai daroma: nota, kitokiu raštu ar žodžiu; koks šių siūlymų ir Rusijos Federacijos pusės atsakymų turinys; ar buvo šis klausimas keliamas derybinių ar kitokių susitikimų su Rusijos Federacijos atstovais metu; kada, kokių susitikimų metu ir kokio rango pareigūnai juose dalyvavo; 3. ar apie derybų dėl SSRS okupacijos žalos Lietuvai atlyginimo eigą ir padėtį yra informuotos tarptautinės organizacijos; kokioms organizacijoms, kokia informacija, kada ir kokiu būdu pateikta; ar buvo kreiptasi dėl paramos; kokie tarptautinių organizacijų atsakymai; 4. ar buvo, kada ir kokiu būdu kreiptasi į Rusijos Federaciją, kad ši pagal savo įsipareigojimą Europos Tarybai skirtų lėšų iš Lietuvos deportuotiems asmenims ir jų palikuonims grįžti į Tėvynę; ar gauta ir kiek šių lėšų; 5. kas numatoma daryti, kad būtų išspręsta SSRS okupacijos padarytos žalos Lietuvai atlyginimo problema; ar parengta šios problemos sprendimo strategija; ar sudarytas konkrečių veiksmų planas; kokie ir kada numatyti pirmaeiliai veiksmai?
Klausimai buvo paprasti. Jau vien mandagumas reikalauja į juos atsakyti, juk referendumo reikalavimai galioja nuo 1992 m., įstatymas galioja nuo 2000-ųjų.
Ar yra sudaryta kokia nors vyriausybinio lygio darbo grupė ar komisija, kuri nuolatos sektų, kaip vykdomas įstatymas; kokia situacija, ar ji keičiasi, ar ne; kokia tarptautinė pozicija; kokia Rusijos vidaus politika, kaip keičiasi tarptautiniai santykiai ir nuotaikos šiais klausimais? Tokie klausimai darbo grupės nuolatos turėtų būti nagrinėjami ir ji turėtų teikti rekomendacijas, kokie veiksmai darytini. Be abejo, tokia grupė turėtų būti kažkam atskaitinga. Ponas ministras apie tai nieko nesako. Vadinasi, jam tai nerūpi ir nėra svarbu. Ir pats klausimas jam turbūt atrodo kvailas.
Žinoma, aš ir pats galiu suprasti, kad nieko ir nebuvo daryta, bet ministras turėtų paaiškinti, kodėl nebuvo daryta. Gal klausimai neturėjo prasmės?
Iš visų šių klausimų atsakyta, teisingiau – šiek tiek bandyta gvildenti – vienintelis klausimas: kada paskutinį kartą, kokiu lygiu ir kokiu būdu Rusijos federacijos atstovams buvo pasiūlyta pradėti derybas dėl žalos atlyginimo. Atsakyta tik, kad kreiptasi 2001 m. sausio 20 d. Nidoj ir 2001 m. kovo 22 d. Maskvoje, vykstant tarpvyriausybinės LR ir Rusijos Federacijos prekybinio ir ekonominio, mokslinio ir techninio, humanitarinio ir kultūrinio bendradarbiavimo komisijos pirmininkų susitikimams. Siūlyta tokį klausimą įtraukti į komisijos posėdžių darbotvarkę, bet, Rusijos pusei atsisakius tą klausimą nagrinėti, tuo buvo pasitenkinta. Ar vėliau šešerius metus buvo bandoma ką nors daryti, nepasakyta nė žodžio.
Trečia grupė klausimų buvo susijusi su įstatymo įpareigojimu Vyriausybei ne tik nuolatos inicijuoti derybas su Rusijos Federacija, bet ir nuolatos tuo klausimu informuoti tarptautines organizacijas. Todėl labai natūralus klausimas, ar apie šitą situaciją – derybų nebuvimą – buvo informuotos tarptautinės organizacijos, pvz., Jungtinės Tautos, Europos bendradarbiavimo ir saugumo organizacija, kuriai Rusija turi tam tikrų įsipareigojimų ir kt. Ar tos organizacijos žino apie Rusijos atsisakymą? Todėl labai suprantamas buvo klausimas, kokiu būdu tai buvo padaryta, kokie buvo jų atsakymai. Ministras ir apie tai nė "bė", nė "mė". Jokios užuominos.
Ketvirta klausimų grupė: Rusijos Federacija, stodama į Europos Tarybą, yra įsipareigojusi skirti lėšų deportuotų asmenų palikuonims ir deportuotoms šeimoms padengti persikėlimo išlaidas, joms grįžtant į savo tėvynę. Ar yra tokių lėšų gauta, jeigu gauta, kiek, ar Vyriausybėje tuo kas nors užsiima? Ir į tai ministras neatsako. Gal jis net nežino, kad tokie Rusijos įsipareigojimai yra?
Paskutinis klausimų paketas buvo: kokia strategija numatoma šios problemos sprendimui, ar yra parengtas toks planas – ilgalaikis, trumpalaikis, kokiu lygmeniu parengtas, jeigu parengtas. Kiekvienam, ne tik ministrui yra suprantama, kad per du mėnesius tuo klausimu nesusitarsi, tai dešimtmečių problema. Turi būti numatytas principinis elgesio modelis. Į tai atsakydamas ministras siūlo parlamentarams dažniau kelti tokius klausimus arba nukentėjusiems asmeniškai kreiptis į teismus.
Reikia pasakyti, kad Užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno atsakyme vienintelis teigiamas dalykas ir yra tai, kad jis rekomenduoja Lietuvos piliečiams aktyviau patiems kreiptis į Lietuvos teismus, reikalaujant, kad jiems būtų atlyginta okupacijos metais padaryta žala.
Paklausimas buvo adresuotas ir ministrui pirmininkui, o atsakymas atėjo tik iš užsienio reikalų ministro. Lieka neaiški ministro pirmininko pozicija. Neturim jokios informacijos, kad ministras pirmininkas būtų pavedęs atsakyti ir užsienio reikalų ministro vardu. Todėl manau, kad yra pademonstruotas visiškas Vyriausybės nesiskaitymas su Seimo nariais ir visiškas šios problemos ignoravimas. Tai ilgalaikė strateginė Lietuvos ir ne tik Lietuvos bei Baltijos valstybių problema, o ir daugelio Rytų Europos valstybių problema. Anksčiau ar vėliau ten tie klausimai taip pat kils ir reikės juos spręsti.
Prasidėjus sesijai bandysiu kelti tą klausimą Seime. Domėsiuosi ir kitų Seimo narių, kurie pasirašė po šiuo paklausimu, nuomone, ar juos tenkina toks atsakymas. Manyčiau, kad į tribūną reikėtų iškviesti užsienio reikalų ministrą ir paprašyti žodžiu atsakyti į jam pateiktus klausimus.
Ta pačia proga reikia paminėti dar vieną dalyką: į mūsų komisiją kreipėsi Lietuvos pilietis Algimantas Peleckas, kuris dabar gyvena Latvijoje. Vaikas būdamas 1941 m. jis buvo ištremtas prie Laptevų jūros. Yra kreipęsis į kelis Maskvos teismus, kad jam būtų atlyginta žala, nes jis vaikystėje dėl žiaurių tremties sąlygų tapo invalidu visam gyvenimui. Rusijos teismai įvairiais formaliais pretekstais siuntinėjo jį iš vieno teismo į kitą. Jis turi šešių teismų atsakymus, tik įdomu, kad nė viename nepasakyta, jog Rusija neprivalo arba neatlygins SSRS okupacijos žalos. Visas tų atsakymų kopijas A. Peleckas atsiuntė Seimo užsienio reikalų komiteto pirm. Justinui Karosui. Užsienio reikalų komitetas tą raštą persiuntė mūsų komisijai – Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijai. Mūsų devynių narių komisija, sudaryta iš visų frakcijų atstovų, apsvarstė ir priėjo vieningos išvados, kad šiuo atveju Lietuvos vyriausybė diplomatinėmis priemonėmis turi ginti savo piliečių teises. Tai Užsienio reikalų ministerijos pareiga. Komisijos posėdyje nutarėme grąžinti laišką Užsienio reikalų komitetui, prašydami pavesti Užsienio reikalų ministerijai ginti Lietuvos piliečio teises diplomatinėmis priemonėmis, kadangi jis pats visas galimybes išnaudojo. Užsienio reikalų komitetas savo ruožtu kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją.
Buvo gauta dar keleto žmonių prašymai atlyginti okupacijos metu šeimos patirtus nuostolius. Tie laiškai taip pat persiųsti Užsienio reikalų komitetui ir Užsienio reikalų ministerijai.
Parengė Audronė V. Škiudaitė
Antanas Napoleonas Stasiškis yra Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys, Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas