Trečią gegužės sekmadienį (šiemet tai vyks gegužės 20 d.) tradiciškai švenčiama Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Taip simboliškai, kalbant apie kariuomenę, apie visuomenę, prisimenami ir pagerbiami pasipriešinimo prieš bolševikinę okupaciją kovotojai.
Kai dalis lietuvių kūrė komunizmą Lietuvoje, kita dalis paprasčiausiai gyveno savo gyvenimą, trečia dalis savo veiksmais priešinosi Lietuvos „savanoriškam prisijungimui prie Sovietų Sajungos“. Šiuo atveju Biržų kraštas nebuvo jokia išimtis. Gal tik išskirtinė antibolševikinio, antiokupacinio pasipriešinimo Biržų krašte ypatybė yra ta, kad paskutiniai rezistencijos kovotojai išsilaikė gana ilgai, lyginant su kitais Lietuvos regionais.
Partizanų Vyčio apygardai, 1951 metų rudenį susikūrus Pilėnų tėvūnijai, priklausė ir Biržų krašto partizanai.
Partizanų gretos vis retėjo. Vis dėlto atsirado jaunuolių, kurie net ir po Stalino mirties nutarė netarnauti sovietinėje kariuomenėje ir pasirinko partizano kelią. Paskutinis Pandėlio rajone išėjęs partizanauti buvo Algimantas Ikamas iš Gikonių kaimo. Jau nuo 1951 m. jis palaikė ryšį su partizanais. 1952 m. lapkričio 13 d. pašauktas į sovietinę kariuomenę pabėgo iš Šiaulių karinio komisariato surinkimo punkto, tačiau kitą dieną buvo suimtas ir karinio tribunolo nuteistas 2 m. drausmės bataliono.
Išsiųstas į Jelgavą, 1953 m. kovo 22 d. vėl pabėgo iš kariuomenės ir susisiekė su Roberto Tučo-Radvilos būrio, veikusio Biržų girioje, partizanais. Žiemojo Latvijoje Raudos miške įrengtame bunkeryje kartu su Pilėnų tėvūnijos partizanu Stasiu Jasiūnu. Tai buvo senas iš Rokiškio kilęs partizanas, buvęs šaulys ir 1941 m. sukilimo dalyvis. Iš pradžių partizanavo K. Kalpoko, nuo 1949 m. – N. Tauterio, 1951–1952 m. – R. Tučo, o nuo 1953 m. – M. Suveizdžio būriuose.
1954 m. pradžioje agentai pranešė, kad Pilėnų tėvūnijos M. Suveizdžio būrio du partizanai (A. Ikamas ir S. Jasiūnas) žiemoja Raščiūnų miške, o pats M. Suveizdis ir E. Žilinskas – Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio apylinkėse. M. Suveizdžio-Sakalo vyrai laikėsi šiaurinėje Pandėlio rajono dalyje ir Biržų, Neretų, Bauskės, Jaunjelgavos apylinkėse, o J. Baltušis ir R. Styra – Kupiškio ir Vabalninko rajonų sandūroje. Buvo nurodytos ir vietos, kuriose partizanai pereina per Nemunėlį į Latviją.
Pavasarį agentai pranešė pastebėję partizanus Raščiūnų miško apylinkėse. Birželio pradžioje buvo sutraukti Pandėlio ir Biržų rajonų stribai bei 84 MVD kariuomenės kareiviai. Šukuodami mišką, jie pastebėjo du partizanus. Birželio 7 d. buvo nukautas S. Jasiūnas. A. Ikamui pavyko pasitraukti. Stribai ištisas dienas rengė pasalas netoli jo giminaičių sodybų. Birželio 11 d. Pakriaušės ir Gikonių kaimuose surengę pasalą stribai pastebėjo A. Ikamą, tačiau jis atsišaudydamas pabėgo.
Kadangi karinės operacijos nedavė rezultatų, čekistai birželio 30 d. sulaikė A. Ikamo pažįstamą merginą iš Gikonių kaimo ir grasindami suimti už ryšius su partizanais užverbavo. Agentė Lakštingala pradėjo vykdyti čekistų užduotis.
1954 m. liepos 15 d. naktį pas agentę atėjo partizanai A. Ikamas ir Bronius Meškinis. Pavalgę ant aukšto liko dienoti. Agentė pasakė partizanams, kad rengiasi stoti į Kauno kūno kultūros institutą ir važiuos į Pandėlį tvarkyti dokumentų. B. Meškinis paprašė nupirkti medžiagos baltiniams. Agentė 11 val. ryto jau sėdėjo pas Pandėlio rajono MGB skyriaus viršininką Rupšį ir raportavo apie partizanų apsilankymą.
Buvo sudarytas planas, agentė aprūpinta specialiais preparatais. Pavaišinusi jais partizanus, vidurnaktį išleido į kelionę. Tuo tarpu 18 čekistų laukė pasaloje prie brastos per Nemunėlį. 8 val. ryto pasirodė partizanai. Nors jie buvo ginkluoti automatais bei pistoletais ir užklupti atsišaudė, bet jėgos buvo nelygios. A. Ikamas ir B. Meškinis žuvo.
1954 m. vasarą čekistai suaktyvino partizanų legalizavimosi propagandą. Per agentus ir tiesiogiai buvo veikiami partizanų giminaičiai, partizanams ir nelegaliai gyvenantiems asmenims rašomi laiškai su siūlymais pasiduoti.
Naujo karo viltys išblėso, partizanų liko mažai, slapstytis tapo labai sunku. 1954 m. liepos 26 d. legalizavosi P. Kalpokas, rugpjūčio 11 d. – R. Styra, rugpjūčio 20 d. – P. Šaltis, rugpjūčio 27 d. – J. Tauteris. R.Styra po poros metų buvo suimtas ir 10 metų kalėjo Mordovijos lageriuose. Partizanauti liko J. Baltušis-Trimitas, M. Suveizdis-Sakalas-Budrys ir E. Žilinskas-Vanagas.
1954 09 21 areštuotas Robertas Indrikas, 09 22 – Pilėnų tėvūnijos Radvilos būrio vadas Robertas Tučas.
1954 09 25 Biržų girioje žuvo paskutinis Pilėnų tėvūnijos vadas Steponas Giedrikas. 1955 05 16 suimtas paskutinis partizanų vadas Biržų – Rokiškio rajonuose Jonas Baltušis.
Vykdant čekistų planą, į Pandėlio rajono „Aušros“ kolūkį buvo perkeltas dirbti agentas Klevas, Biržų rajone 1954 m. rugsėjo mėnesį išdavęs partizaną R. Tučą. Jis greit susidraugavo su partizanų rėmėjais, kuriems pasigyrė, kad kai dirbo Papilio valsčiaus žemės ūkio skyriuje, buvęs pažįstamas su partizanu E. Žilinsku.
1955 m. gegužės 16 d. iš Vozgučių kaimo gyventojos Magdalenos Blažienės sužinojęs, kad ant jos tvarto aukšto slapstosi J. Baltušis-Trimitas, tuoj pat pranešė čekistams, kurie surengė karinę operaciją. Apsuptam partizanui kelis kartus buvo siūloma pasiduoti. J. Baltušis ilgai dvejojo: žinojo, kad okupacinis režimas sušvelnėjo, kai kurie legalizavęsi partizanai nebuvo suimti. Šeimininkės prašomas nenusišauti po ilgų derybų J. Baltušis pasidavė. Buvo nuteistas mirties bausme ir 1956 m. vasario 10 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
1956 07 15 Suosto apylinkėje žuvo paskutiniai Pilėnų tėvūnijos, o kartu ir Vyties apygardos partizanai – Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagas. Juos nušovė KGB agento sodyboje pasalą įrengęs agentas smogikas.
