Ketvirtadienį pasaulis patyrė dar vieną šoką, iškart privertusį prisiminti jau tapusius metafora skaitmenis - “09.11”. Kovo 11-oji, likus vos trims dienoms iki visuotinių rinkimų, Madride įvykdytas, ko gero, kruviniausias ne tik Ispanijoje, bet ir visoje Europoje teroristinis išpuolis.
Per rytinį piką sprogus keliolikai užtaisų perpildytuose traukiniuose beveik 200 žmonių žuvo ir daugiau 1200 buvo sužeista. Nors nugriaudėjus sprogimui niekas neprisiėmė atsakomybės už šį barbarišką teroro aktą, tačiau visų žvilgsniai iškart nukrypo į baskų ETA.
Išties iki šiol visi pagrindiniai teroristiniai aktai Ispanijoje yra susiję būtent su šia baskų separatistų grupuote “Euzkadi ta Azkatasuna” (“Baskų šalis ir laisvė”).
Ši organizacija jau seniai aktyviai kovoja dėl Baskonijos nepriklausomybės. Viskas prasidėjo nuo to, kai 1959 m. keletas studentų, jaunų Baskų nacionalistinės partijos (Partido Nacionalista Vasco) aktyvistų, nusivylusių su Fransisco Franco režimu mėginusiais flirtuoti savo partijos vadovais, nusprendė sukurti efektyviau veikiantį darinį, kurio branduolį sudarytų gerai ginkluota formuotė. Porą trejetą metų ETA būrė narius ir rėmėjus, tobulino savo struktūrą ir 1962 m. kairiųjų ispanijos nacionalistų suvažiavime jos vadovai paskelbė savo programines nuostatas.
Pagrindinis ETA tikslas - sukurti baskų valstybę Euskadi (pavadinimas buvo sugalvotas dar XIX a. baskų nacionalizmo pradininkų brolių Arana, kurie pasiūlė taip pat ir baskų vėliavą, nacionalinių švenčių kalendorių). Priemonės - tai “visuotinis nacionalinis frontas”, pasipriešinimas Baskonijos “ispanizacijai” visose visuomeninio gyvenimo srityse - ne tik karinėje, bet ir politinėje, socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje, netgi religinėje sferoje.
Baskonijoje tradiciškai buvo stiprus darbininkų judėjimas, todėl nenuostabu, kad nacionalizmas artimai susisiejo su praeito amžiaus vidurio socialistinėmis, komunistinėmis idėjomis ir ilgus metus ETA vadovavosi šlovingomis K. Marxo bei V. Lenino idėjomis.
Generolo F. Franco režimas siekė visomis priemonėmis užgniaužti baskų separatizmą. Baskų kalba buvo draudžiama, o baskų kultūrinė tradicija metodiškai naikinama, vadinti save basku buvo tolygu priešpriešinti save režimui. Todėl baskų nacionalistų pasipriešinimas iš dalies buvo traktuojamas kaip kova su autoritariniu Franco valdymu. Pavyzdžiui, Prancūzijoje ETA kovotojai gaudavo neformalų politinį prieglobstį ir net iki 1985 m. tuo aktyviai naudodavosi (tačiau kai Ispanija ir Prancūzija susitarė dėl baskų separatistų išdavimo Ispanijai, ETA paskelbė karą prancūzų vežėjams bei turistams ir ėmė vykdyti teroristinius išpuolius pietvakarių Prancūzijoje).
Nors po F. Franco mirties 1975 m. baskai gavo plačią autonomiją su krašto vyriausybe, parlamentu bei vietine policija, kova dėl valstybingumo nenutrūko. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje kasmet nuo ETA kovotojų rankos žūdavo vidutiniškai šimtas žmonių, daugiausiai vietos pareigūnų bei policininkų (tuomet, klestėjimo laikais, ETA karinį sparną sudarė maždaug 500 kovotojų, o per metus ši organizacija surinkdavo - kaip “revoliucinį mokestį”, tiksliau, “revoliucinį reketą” - iki pusantro milijardo pesetų). Ispanijos policijos duomenimis, per visą savo teroristinės veiklos istoriją ETA nužudė 868 žmones.
Pagrindinė ETA taktika visada buvo “taškinės” politinės žmogžudystės arba įkaitų grobimas reikalaujant išpirkos. Pavyzdžiui, 1968 m. ETA nužudė San Sebastjano miesto policijos viršininką, 1973 m. susprogdino tuometinio Ispanijos premjero admirolo Carrero Blanco automobilį.
Tačiau per visą ETA egzistavimo laikotarpį jos teroristinės akcijos tik kelis kartus buvo susijusios su didesnėmis civilių žmonių aukomis. Tai 1975 metų sprogimas kavinėje “Rolando” (po kurio ETA suskilo į nuosaikesnį, “kultūrinio-politinio” pasipriešinimo grupę ir karinę frakciją, kuri pareiškė tęsianti kovą visomis priemonėmis), bei 1987 m. sprogimas Barselonos prekybos centre (tuomet žuvo 21 žmogus, o ETA vadovai išplatino pareiškimą, kuriame šį teroro aktą įvertino kaip “apmaudžią klaidą” ir atsiprašė nukentėjusiųjų bei žuvusiųjų artimųjų).
Šiandien Ispanijoje ETA veikla vertinama labai nevienareikšmiškai. Šalies šiaurėje, Baskų žemėje, atviro baskų kovotojų palaikymo nėra (nes bet koks viešas simpatijų reiškimas ETA yra baudžiamas pagal Ispanijos įstatymus), tačiau Baskonijoje nacionalistinės idėjos vis dar yra populiarios. Nors tvirtinimas, esą baskai jau yra virtę ispanais, tėra mitas, tačiau tiesa ir tai, kad šiandien baskai (kaip ir katalonai) mieliau renkasi kultūrinę autonomiją nei “revoliucinę kovą” dėl krašto atsiskyrimo nuo Ispanijos.
Antra vertus, padėtį komplikuoja ir tai, kad kovodama su ETA Ispanijos vyriausybė neretai naudoja pakankamai griežtas priemones, kurios gali būti vertinamos labai kontroversiškai. Sakykim, tik įtariami priklausantys ETA organizacijai gali būti iš esmės neribotam laikui sodinami į kalėjimą pagal “prevecinio sulaikymo” įstatymą, numanomi teroristai nepateikus jokių kaltinimų gali būti išsiunčiami iš šalies. Pastaruoju metu į viešumą iškyla faktų, kaip specialiosios vyriausybinės pajėgos ETA kovotojus žudydavo per slaptas “likvidavimo akcijas”.
Ispanijos slaptųjų tarnybų duomenimis, šiandien ETA įtaka ir kovinis pajėgumas yra gerokai sunykę. Naudodamasi tokia situacija Ispanijos vyriausybė pastaruoju metu pereina į puolimą: 2002 m. uždraudžiama partijos "Batasuna", kuri laikoma ETA politiniu sparnu, veikla, taip pat rengiama “praktinių priemonių” programa, kaip galutinai sutriuškinti ETA organizaciją. Pareitais metais nuo baskų separatistų rankos žuvo tik 3 žmonės, o viso ETA kovinę frakciją tesudaro trys keturios dešimtys aktyvių kovotojų, nuolat patiriančių ir policijos spaudimą, ir finansinių resursų stygių, ir menkėjantį visuomenės palaikymą.
Tačiau šį sekmadienį vyksiančiuose visuotiniuose rinkimuose vienas pagrindinių lozungų (tai būdinga ne tik dešiniųjų centristų Liaudies partijai) - nuožmi kova su baskų terorizmu.
Todėl nenuostabu, kad Ispanijos vidaus reikalų ministras Angelis Acebesas beveik iškart po teroro išpuolio pareiškė, kad tai neabejotinai ETA darbas: “Ši organizacija seniai ieškojo progos Ispanijos žemėje įvykdyti masines žudynes. Deja, šįkart jiems tai pavyko padaryti”. Jam antrina darbo ministras ir oficialus vyriausybės atstovas Eduardas Saplana: “Tai masinė žmogžudystė, kurią organizavo nusikaltėlių gauja ETA”. Šiuo požiūriu teroristinį aktą Madrido geležinkelio stotyje galima būtų interpretuoti kaip agonizuojančios organizacijos mėginimą priminti apie save. Beje, internete jau klaidžioja nuotrauka rinkiminio atsišaukimo, kuris buvo paskleistas baskų mieste Sen Sebastjane teroro išvakarėse. Atsišaukime rašoma: “Kovo 1-14. Ispanijos interesai yra taikiklyje. Boikotuok geležinkelį!” ir parašas baskų kalba... Dar vienas įrodymas, kad ETA galėjo prisidėti prie išpuolio - Madride panaudota sprogstamoji medžiaga titadinas, kurį paprastai naudoja ETA kovotojai.
Tačiau jau ketvirtadienį atsirado ir kitokių gandų. Politinio ETA sparno atstovai pareiškė, kad tai nėra ETA išpuolis, ir patys nurodė “arabų teroristus”. Ispanijos policija netoli Madrido jau rado kažkokį furgoną su detonatoriais bei garso juostelę, kurioje arabiškai recituojamas Koranas (tokios mokymo priemonės paprastai naudojamos islamo pasekėjų mokyklose Europoje). Be to, Londone leidžiamas laikraštis “Al Quds al Arabi” patvirtino gavęs laišką, kuriame viena iš organizacijos “Al Qaeda” atšakų tarsi prisiima atsakomybę už sprogimus Madride. Galop daugelis ekspertų sutaria, kad grupuotei ETA nepakaktų nei žmonių, nei finansinių resursų vienai įvykdyti tokio masto teroristinį išpuolį.
Antra vertus, grupuotė ETA jau buvo kaltinta mėginusi įvykdyti teroro aktą geležinkelyje: praeitų metų Kūčių dieną Sen Sebastjane Ispanijos policijai pavyko neutralizuoti 20 kg sveriantį titadino sprogmenį viename iš keleivinio traukinio vagonų. Beje, dar viena pikantiška aplinkybė: pasak Ispanijos policijos, 1999 m. pabaigoje ETA rezgė planus susprogdinti 43 aukštų dangoraižį Madride (vadinamajį “Picasso bokštą”), kurį projektavo tas pats architektas, kuris sukūrė Pasaulio prekybos centrą Niujorke...
Čia nesibaigia panašumai su “amerikietiškaja tragedija”: ir po rugsėjo 11-osios niekas neprisiėmė atsakomybės už teroristinį aktą, ir tuomet buvo surastas mikroautobusas su ant sėdynės besivoliojančiu Koranu.
Dabar Europa turi savo terorizmo grėsmės metaforą - “03.11”. Ar dvi šios vienuoliktosios suartins dvi pasaulio galybes - Ameriką ir Europą, kurios kartu imsis spręsti globalinio terorizmo problemą?
O gal mes stovime ant “terorizmo globalizacijos” slenksčio, kai skirtingų politinių įsitikinimų, tautybių, rasių teroristai, siekiantys visiškai skirtingų tikslų, pradeda vienyti savo jėgas prieš bendrą priešą - tarptautinį antiteroristinį frontą.
