Arabijos pusiasalio dykumų smėlis Antanui Juknevičiui – pažįstamas iki gyvo kaulo. Kasmet bent po du kartus labiausiai patyręs Lietuvos dykumų lenktynininkas praleidžia rytinėje jo dalyje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kartu su mokiniais kopomis gainiodamas savo visureigius. Tačiau pirmoji pažintis su rytų dykumos mirusiąja dalimi Antanui įvyko paslaptingame Omano sultonate, kur sportininkas varžybų metu pasijautė lyg tikroje pasakoje.
Naujoje Dakaro šeimininkėje – Saudo Arabijoje – Dakaro legendos ir kitų varžybų sportininkų laukia siurprizai – nuo kultūrinių skirtumų iki įstatymų. Prieš bene 15 metų pirmą kartą į Artimųjų rytų regioną atvykęs A. Juknevičius taip pat patyrė šoką. Tuomet baltarusų ralio reido komandos „Flex Group“ vadovas, lietuvis atvyko į Omano sultonatą.
„Šalis strategiškai – labai geroje vietoje, todėl jai turėti tokius galingus ir agresyvius kaimynus kaip Saudo Arabija ar Jemenas – tikrai ne pyragai. Prieš važiuojant atrodė, kad gali būti nejaukių akimirkų, ir bendrai nežinojom, ko tikėtis, o pakliuvome į tikrą Šachrazados pasaką. Kaip iš to eilėraščio – balta, balta, kur dairais, ir dar karšta karšta aišku“, – šmaikščiai pasakoja Antanas Juknevičius. „Namai – baltut baltutėliai, visi žmonės apsirengę taip pat baltos spalvos rūbais, vyrauja absoliuti ramybė ir apie bet kokį nerimą galima pamiršti. Pasirodo, su neblogomis investicijomis ir derybų įgūdžiais šalis tapo viena saugiausių ir taikiausių pasaulyje ir tas labai jaučiasi.“
Tuomet 2006-aisiais „Oman Desert Challenge“ ralio reido varžybos buvo įtrauktos į „FIA“ pasaulio „Cross-Country“ taurės čempionato kalendorių. Kartu su „Flex Group“ visose pasaulio taurės etapuose dalyvavęs Antanas Juknevičius gavo pasiūlymą ne tik būti komandos vadovu, tačiau ir startuoti kartu su vienu žymiausių rusų lenktynininkų, absoliučiu Rusijos klasikinio ralio čempionu – Michhailu Naryshkinu.
„Pačiam būti vairuotojo vietoje tokiose dykumų stiliaus lenktynėse man kur kas didesnis malonumas, tačiau kai pasiūlė šturmanauti Mišai, žinodamas jo patirtį ir talentą iškart sutikau. Tai buvo vienos iš retų varžybų, kai skaitydamas kelio knygą jaučiausi visiškai patogiai ir gerai – pasitikėjau jo greičiu ir talentu. Pavyko tose varžybose užimti aukštą prizinę vietą, tačiau kartu buvo ir puiki patirtis mokantis iš Michailo.“
Prisimindamas varžybas Omane, A. Juknevičius pabrėžė ir gamtos bei kultūros išskirtinumą. Prie Indijos vandenyno kranto įsikūręs sultonatas lietuvį sužavėjo kilometrinėmis kopomis ir kulinarijos ypatybėmis. „Tai tikrai buvo vienos iš gražiausių varžybų, kuriose esu dalyvavęs – leidiesi milžiniškomis kopomis į vandenyno pakrantę. Ten šalia stovyklos žvejai gaudo ryklius ir barakudas, o vos parsiplukdę į krantą kepa tiesiai ant laužo. Iki šiol tai turbūt yra skaniausias mano ragautas žuvies patiekalas.“
Po teigiamo šoko Omane Lietuvos misteris Dakaras gausybę metų praleido JAE, kur turėjo savo vairavimo dykumoje mokyklą, mokė ne vieną dabartinį Dakaro dalyvį ir faną važiavimo kopomis ypatumų. Įvertindamas viso regiono pokyčius nuo 2006-ų lietuvis pastebi, jog šalys tobulėja, tačiau su progreso kreive kyla ir kainos. Tuo tarpu vietinių lenktynininkų lygis išlieka su didžiule atskirtimi.
„Ten, kur pirmaisiais metais dykumų triušius su džipais gaudėme dabar – dangoraižiai, ištisi miestai. Progresas iš tiesų įspūdingas, tačiau dabar šalims bręstant išlenda spartaus augimo rezultatai – išaugusios kainos, didžiuliai kamščiai, pabrangęs kuras ir t.t.“, – teigia 11-ąjam Dakarui besiruošiantis A. Juknevičius. „Kas nepasikeitė – tai lenktynininkai. Turtingiausi ir toliau važiuoja didžiuliais biudžetais bei greitomis mašinomis. O ne tokiems turtingiems prasimušti – labai sudėtinga. Nėra autosporto švietimo, pakankamai aukšto lygio renginių ir infrastruktūros, bet viskas su laiku.“
Dakaro ralis pirmą kartą savo istorijoje bus surengtas Arabijos pusiasalyje, Saudo Arabijoje. Sausio 5-17 dienomis sportininkai iš viso pasaulio varžysis beveik 9000 km ilgio trasoje, besidriekiančioje per centrinę Arabijos dykumos dalį
Arabijos pusiasalio dykumų smėlis Antanui Juknevičiui – pažįstamas iki gyvo kaulo. Kasmet bent po du kartus labiausiai patyręs Lietuvos dykumų lenktynininkas praleidžia rytinėje jo dalyje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kartu su mokiniais kopomis gainiodamas savo visureigius. Tačiau pirmoji pažintis su rytų dykumos mirusiąja dalimi Antanui įvyko paslaptingame Omano sultonate, kur sportininkas varžybų metu pasijautė lyg tikroje pasakoje.
Naujoje Dakaro šeimininkėje – Saudo Arabijoje – Dakaro legendos ir kitų varžybų sportininkų laukia siurprizai – nuo kultūrinių skirtumų iki įstatymų. Prieš bene 15 metų pirmą kartą į Artimųjų rytų regioną atvykęs A. Juknevičius taip pat patyrė šoką. Tuomet baltarusų ralio reido komandos „Flex Group“ vadovas, lietuvis atvyko į Omano sultonatą.
„Šalis strategiškai – labai geroje vietoje, todėl jai turėti tokius galingus ir agresyvius kaimynus kaip Saudo Arabija ar Jemenas – tikrai ne pyragai. Prieš važiuojant atrodė, kad gali būti nejaukių akimirkų, ir bendrai nežinojom, ko tikėtis, o pakliuvome į tikrą Šachrazados pasaką. Kaip iš to eilėraščio – balta, balta, kur dairais, ir dar karšta karšta aišku“, – šmaikščiai pasakoja Antanas Juknevičius. „Namai – baltut baltutėliai, visi žmonės apsirengę taip pat baltos spalvos rūbais, vyrauja absoliuti ramybė ir apie bet kokį nerimą galima pamiršti. Pasirodo, su neblogomis investicijomis ir derybų įgūdžiais šalis tapo viena saugiausių ir taikiausių pasaulyje ir tas labai jaučiasi.“
Tuomet 2006-aisiais „Oman Desert Challenge“ ralio reido varžybos buvo įtrauktos į „FIA“ pasaulio „Cross-Country“ taurės čempionato kalendorių. Kartu su „Flex Group“ visose pasaulio taurės etapuose dalyvavęs Antanas Juknevičius gavo pasiūlymą ne tik būti komandos vadovu, tačiau ir startuoti kartu su vienu žymiausių rusų lenktynininkų, absoliučiu Rusijos klasikinio ralio čempionu – Michhailu Naryshkinu.
„Pačiam būti vairuotojo vietoje tokiose dykumų stiliaus lenktynėse man kur kas didesnis malonumas, tačiau kai pasiūlė šturmanauti Mišai, žinodamas jo patirtį ir talentą iškart sutikau. Tai buvo vienos iš retų varžybų, kai skaitydamas kelio knygą jaučiausi visiškai patogiai ir gerai – pasitikėjau jo greičiu ir talentu. Pavyko tose varžybose užimti aukštą prizinę vietą, tačiau kartu buvo ir puiki patirtis mokantis iš Michailo.“
Prisimindamas varžybas Omane, A. Juknevičius pabrėžė ir gamtos bei kultūros išskirtinumą. Prie Indijos vandenyno kranto įsikūręs sultonatas lietuvį sužavėjo kilometrinėmis kopomis ir kulinarijos ypatybėmis. „Tai tikrai buvo vienos iš gražiausių varžybų, kuriose esu dalyvavęs – leidiesi milžiniškomis kopomis į vandenyno pakrantę. Ten šalia stovyklos žvejai gaudo ryklius ir barakudas, o vos parsiplukdę į krantą kepa tiesiai ant laužo. Iki šiol tai turbūt yra skaniausias mano ragautas žuvies patiekalas.“
Po teigiamo šoko Omane Lietuvos misteris Dakaras gausybę metų praleido JAE, kur turėjo savo vairavimo dykumoje mokyklą, mokė ne vieną dabartinį Dakaro dalyvį ir faną važiavimo kopomis ypatumų. Įvertindamas viso regiono pokyčius nuo 2006-ų lietuvis pastebi, jog šalys tobulėja, tačiau su progreso kreive kyla ir kainos. Tuo tarpu vietinių lenktynininkų lygis išlieka su didžiule atskirtimi.
„Ten, kur pirmaisiais metais dykumų triušius su džipais gaudėme dabar – dangoraižiai, ištisi miestai. Progresas iš tiesų įspūdingas, tačiau dabar šalims bręstant išlenda spartaus augimo rezultatai – išaugusios kainos, didžiuliai kamščiai, pabrangęs kuras ir t.t.“, – teigia 11-ąjam Dakarui besiruošiantis A. Juknevičius. „Kas nepasikeitė – tai lenktynininkai. Turtingiausi ir toliau važiuoja didžiuliais biudžetais bei greitomis mašinomis. O ne tokiems turtingiems prasimušti – labai sudėtinga. Nėra autosporto švietimo, pakankamai aukšto lygio renginių ir infrastruktūros, bet viskas su laiku.“
Dakaro ralis pirmą kartą savo istorijoje bus surengtas Arabijos pusiasalyje, Saudo Arabijoje. Sausio 5-17 dienomis sportininkai iš viso pasaulio varžysis beveik 9000 km ilgio trasoje, besidriekiančioje per centrinę Arabijos dykumos dalį
