Prezidentinio skandalo įkarštyje žiniasklaidoje aptarinėjama ir ne taip arti Lietuvos vadovo sosto, tačiau aktyviai veikianti įgyvendinant įvairias prezidentinės programos idėjas Egidijaus Skarbaliaus figūra. Šis liberaldemokratas skandalingosios informacijos lavinoje gana komiškai šmėstelėjo telefoninio pokalbio, įrašyto 2003 m. liepos 3 d., dėka, kuriame užfiksuotas meilikavęs Renatą Smailytę pinigų (net 24 “štukų”) tariamai konferencijai.
Lapkričio 17 d. Seime vykusioje viešoje apklausoje paties E. Skarbaliaus buvo patvirtinta, kad lėšas jis rinkęs Žemaičių muziejuje “Alka” Telšiuose šių metų liepos 11-13 d. vykusiai, kaip skelbta, tarptautinei konferencijai “Istoriniai-etnografiniai regionai ir globalūs procesai: konfesijos ir migracija”. Net LR prezidento vardu šią konferenciją pasveikino patarėjas ekonomikos klausimais J. Ragauskas. Renginio dienotvarkėje buvo numatyta ekskursija po Žemaitijos piliakalnius (ikikrikščioniškos kultūros paminklai, sic!) ir... dalyvių priėmimas pas prezidentą R. Paksą Vilniuje.
Konferencijoje pirmu smuiku grojo Klaipėdos universiteto ir Telšių kunigų seminarijos dėstytojas istorikas dr. V. Vaivada, E. Skarbalius (dažnai prisistatantis Seimo žemaičių parlamentinės grupės vadovu) ir Žemaičių kultūros draugijos (ŽKD) pirmininkas, Žemaičių muziejaus “Alka” direktorius S. Kasparavičius.
Iškreipta regionalizmo idėjų plėtra
Regionalizmo idėjos, dominavusios minėtoje konferencijoje, Lietuvoje ir ypač žemaitiškojoje jos dalyje įvairiu lygiu intensyviau yra gvildenamos nuo prezidento Rolando Pakso kadencijos pradžios. Prisiminkime, kad ir saliutus kiekvienam Lietuvos regionui prezidento inauguracijos dieną. Vasarą Varniuose įvykusiame Liberaldemokratų partijos sąskrydyje prie Lūksto ežero (tąkart dalyvavo ir Jurijus Borisovas, sąskrydį aplankė ir pats prezidentas) susirinkę partijos tarybos nariai priėmė svarbiausiąjį metinio sąskrydžio dokumentą - sprendimą “Dėl regionų formavimo spartinimo”. Pašventinti keturių Lietuvos regionų “kultūriniai riboženkliai”. Kyla paprastas klausimas, nuo kada vienos partijos valioje tapo įmanu “perdalyti” Lietuvą, formuoti savitą administracinį Lietuvos suskirstymą?
Vėliau, rugsėjo 6 d., Telšiuose įvyko ŽKD penktasis suvažiavimas. Jo delegatai priėmė rezoliuciją, remiančią “žemaičių tautybės” įteisinimą Lietuvos Respublikoje. Rugsėjo 13 d. Palangoje įvyko Žemaitijos visuomenės parlamento surengtas neeilinis visos Žemaitijos suvažiavimas. Šiam sambūriui dėl jo atvirai keliamų radikalių Žemaitijos autonomijos, tariamo turto grąžinimo ir kitų reikalavimų Skarbalius, kaip ir kiti ŽKD susibūrę žemaičiai, negailėjo kritikos, net viešai atsiribojo. Bet štai rugsėjo 27 d. “Respublikos” priede “Gyvenimas” tas pats Skarbalius teigė dėl žemaičių tautybės jau bylinėjąsis su Statistikos departamentu ir ruošiasi naujam teismo procesui su kita neįvardyta institucija.
Minėtoje konferencijoje bei Liberaldemokratų partijos ir ŽKD sambūrių priimtuose dokumentuose vyrauja panašios idėjos, tik vargu ar jos dera su LR pilietybės ar konstitucine Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo nuostatomis. Taip pat ar mažų mažiausiai nepanašūs atrodo ir trečiojo subjekto Žemaitijos visuomenės parlamento “reikalavimai”? Galbūt skirtumų rasis tik jų įgyvendinimo taktikoje, mat šis “parlamentas” pasižymėjo kaip turtinga (tai panašumas) ir it koks visuomenės lakmusas radikaliai kalbanti struktūra.
Dar vienas naujas bandymas kurti tradiciją
Šį rudenį E. Skarbalius Seimo nariams išplatino autorinį projektą, kuriame, paneigdamas tradiciniu būdu palaikomą Lietuvos kultūrą ir nepalankiai traktuodamas Katalikų Bažnyčios bei kitų tradicinių religijų puoselėjamą religijos ir kultūros sąveiką, iškėlė idėją steigti Lietuvoje... “Tautos parkus”. Pasak E. Skarbaliaus, “Tautos identiteto išlaikymui labai svarbu dvasinės kultūros puoselėjimą susieti su stabilių tautinių simbolių kūrimu, kurie išliktų ir kaip tautos saviraiška, ir kaip tautos simboliai kitoms kartoms” (kalba netaisyta!). Tokie parkai E. Skarbaliaus siūlymu galėtų būti steigiami Klaipėdos kraštui - Rambyne, Žemaitijai - Varniuose, Aukštaitijai - Labanore, Dzūkijai - Merkinėje, Suvalkijai - Vištytyje. Idėjos autorius pateikė ir galimą tokių parkų išplanavimo schemą, siūlydamas 100-200 ha plotą paskirstyti įvairioms funkcinėms zonoms. Tai tradicinės architektūros, verslų ir ūkininkavimo zonos, “Tautos ąžuolyno” ir “Tautos skulptūrų parko” zona, žymi šaliai ir regionui istorinė vieta, tradicinių švenčių ir masinių renginių organizavimo, kasdienio ar savaitgalių poilsio vietos, vandens telkinys, vizualinės ir fizinės apsaugos zonos. Tokie “Tautos parkai” turėtų būti kuriami organizuojant visuomenines talkas ir ieškant fondų paramos, o prižiūrimi valstybinės organizacijos, pvz., valstybinio parko administracijos.
Kitas svarbus ŽKD veikėjas Telšių rajono architektas Algirdas Žebrauskas primygtinai perša rajono tarybai ir visuomenei rekonstruojamoje Telšių katedros aikštėje pastatyti fontaną-paminklą žemaičiui, XVII a. vid. artilerijos teoretikui K. Semenavičiui bei apskritai čia sukurti kažką panašaus į garsiųjų žemaičių (nebūtinai gyvenusių Žemaitijoje) skulptūrų parką ar alėją. Architektūriniuose brėžiniuose jau yra šlifuojama ir pačios Telšių katedros rekonstrukcijos idėja, siūloma pastatyti mauzoliejų - vyskupų koplyčią...
Nei metas, nei solidu čia būtų svarstyti, kiek šios idėjos yra absurdiškos, ar aptarinėti vis dėlto akivaizdžias sąsajas su ankstyvojo sovietmečio bandymais dirbtinai stelbti ir žlugdyti tradicinės religijos ir kultūros centrus (Žemaičių Kalvarija, Varniai, Telšiai...). Neaptarinėsime ir “projektų” galimų aliuzijų į nacių siekius, kai Berlyno ir kitų reikšmingų miestų centrus totalitarinės architektūros principu pagal nacionalsocialistų ideologiją ir “arijų dvasią” buvo įsibėgėta pritaikyti partinio kulto apeigoms.
Tiesa ta, kad panašių bandymų Žemaitijoje atsiranda vis daugiau ir aprašytieji principai bei idėjos jau yra tolokai čia pastūmėtos. Šiek tiek nutolęs nuo Varnių ir liberaldemokratų pamėgto Lūksto ežero yra iki šiol mažai kam žinomas Vembūtų piliakalnis, greičiausiai jau 1219 m. sutartyje su Haličo Voluine minimo kunigaikščio Vambuto valdų centras. Bet gal prieš porą metų ŽKD pirmininkas S. Kasparavičius paskelbė lakią mintį, neva tai kito Žemaičių kunigaikščio Vykinto pilies vieta - to kunigaikščio, kuriam pavyko suburti plačiausią koaliciją prieš karalių Mindaugą, Lietuvos valstybės vienytoją... ir su juo kariauti. O Vambutas “iškraustomas” už keliolikos kilometrų Telšių link. Savavališkai pervadinama net ir vietovė: buvę Vembūtai šiandien jau “Vykintai”. Net pažeidžiant LR saugomų teritorijų įstatymą, prie Vembūtų atvelkamas didžiulis akmuo, skirtas kunigaikščiui Vykintui įamžinti!.. Taip lengvai pasitvarkoma su istorija, o keisčiausia, kad prislopinti šitokių užmačių neketina ne tik žemaitiškų organizacijų istorikai (net istorijai linkę taikyti dvigubus standartus), bet ir atskiri Lietuvos istorijos instituto mokslininkai žemaičiai. Tad kunigaikštis Vykintas, ko gero, jų manymu, yra tinkamiausia figūra, galinti tapti ir šiandienos žemaičių simboliu, talpinančiu tiek anų laikų, tiek ir šio meto kovų už “žemaitiškus” (nebūtinai antilietuviškus) interesus prasmę.
Pseudopagoniškos kultvietės užuomazgos
Spalio pabaigoje prie Vembūtų piliakalnio jau pradėtas sodinti “Žemaičių ąžuolynas”. Panašu, kad šis žemaičių žingsnis - tai Seimo nario E. Skarbaliaus surašytos “Tautos parkų” idėjos įgyvendinimo pradžia. Pirmuosius 13 ąžuolų pasodino ŽKD ir Varnių regioninio parko vadovai! Informacijoje, kuri buvo pateikta vietinėje spaudoje, kalbama apie šventą ąžuolą ir šventą girią, nors kol kas niekas nekalba apie menamus tikruosius tikslus.
Teigiama, kad visuomenė, ilgą laiką tikėjusi vienomis tiesomis, o vėliau jas praradusi, neišvengiamai ieškos kitų. Senasis pagonių tikėjimas, jo atkūrimas arba, tiksliau, sukūrimas tampa dalies pokomunistinės visuomenės idėjų ir įgeidžių šaltiniu. Pamename, kaip su ryškiais “pagoniškais” atributais buvo inauguruotas pirmasis LR prezidentas po Nepriklausomybės atkūrimo. Dabartinės kadencijos naujųjų tradicijų kūrimas nebebuvo originali išmonė. Po karo, kai atsirado planai kurti naujas “liaudies” tradicijas, į talką buvo kviečiami kraštotyrininkai, šiandien - įvairūs etnologai, aiškiaregiai, draugijos, aljansai ar almaksai.
Žemaitijos katalikai E. Skarbaliaus pasiūlymą galėtų suprasti kaip akibrokštą, tačiau užliūliuoti kasdienių problemų gal nebepastebi naujosios grėsmės. Šalia Varnių - kur ilgą laiką buvo Žemaičių vyskupystės centras, kur gyveno ir dirbo ne vienas garsus vyskupas, imama kurti tai, kas akivaizdžiai turi pseudopagonybės požymių.
Idėjų ir veiksmų “stogas”
Minėtoji liepos konferencija, akivaizdu, glaudžiai sutampa su dar vienu Prezidentūros aktu. 2003 m. liepos 9 d. LR prezidentas Rolandas Paksas pasirašė dekretą “Dėl visuomeninės regioninės politikos tarybos prie Respublikos Prezidento sudarymo”, į minėtą tarybą pakviesdamas net 5 žemaičius, tarp jų jau minėtos pavardės: S. Kasparavičius, E. Skarbalius, V. Vaivada, A. Žebrauskas, taip pat dviejų UAB Telšiuose juristas bei su Statistikos departamentu dėl “žemaičių tautybės” besibylinėjantis Arvydas Norvydas. Panašu, kad visos šios idėjos ir siekiai buvo gavę pritarimą aukščiausiu politikos lygmeniu.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
