Birutė SLAVINSKIENĖ
Prasidėjus šaltajam metų sezonui, siekdama užtikrinti saugų automobilių eismą, valstybės įmonė Tauragės regiono keliai, priklausomai nuo oro sąlygų, sunaudoja nuo 2 iki 5 tūkst. tonų druskos ar jos mišinių su smėliu. Pasirodo, druska, arba, kitaip sakant, natrio chloridas, ne tik palieka baltus ruožus ant batų – ji neigiamai veikia aplinkines ekosistemas ir gruntinį vandenį. Kelininkai sutinka: natrio chloridas – ne pati geriausia išeitis, tačiau nieko geresnio sako kol kas neturį.
Teršia dirvožemį
Druska, išberta ant kelio, su sniegu, vandeniu ar kitais būdais keliauja toliau nei vien ant automobilių metalinių dalių ar praeivių batų. Druskų ir vandens tirpalai geriasi į dirvožemį, dalį jų įsisavina augalų šaknys, dalis nuteka į gruntinius ar paviršinius vandenis. Pasak Lietuvos geologijos tarnybos, atlikus gruntinio vandens tyrimus nustatyta, kad druska barstomų teritorijų gruntiniame vandenyje natrio ir chlorido vidutiniai kiekiai viršijo kitų teritorijų kiekį iki septynių kartų.
Į dirvožemį patekusi druska daro poveikį augalams. Žiemą gatvėse išbarstomos druskos turi tiesioginį ir netiesioginį poveikį žmogui. Druskos sukelia korozinį poveikį metaliniams daiktams ir gelžbetoniniams elementams, skatina cemento ir betoninių konstrukcijų irimą, asfalto dangos deformacijas. Be to, druskos kaupiasi ant šaligatviais einančių žmonių avalynės, drabužių.
Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas sako, kad barstomi chloridai pirmiausia patenka ant važiuojamosios kelio dalies bei kelkraščių ir tiesiogiai teršia pakelių apsauginės zonos dirvožemį (sutrinka dirvožemio bioenergetinis režimas, vyksta cheminė dirvožemio degradacija), paviršinius vandenis, neigiamai veikia tiek žolinę, tiek sumedėjusią augaliją. Be to, aplinka teršiama ir netiesiogiai, kai atmosferos krituliai ar polaidžio vanduo druskas išplauna iš dirvos į paviršinius ir gruntinius vandenis. Nustatyta, kad chloridų koncentracija viršutiniame dirvožemio sluoksnyje 1–5 m atstumu nuo važiuojamosios kelio dalies iki 8–45 kartų viršija fonines reikšmes.
Po žiemos sezono sniego tirpsmo vandenyje susikaupia itin dideli druską sudarančių medžiagų kiekiai.
Kelių druskos poveikis pasireiškia gana dideliu atstumu nuo kelių pakraščio. Atmosferos krituliai ar polaidžio vanduo susikaupusias druskas išplauna iš dirvos į paviršinius ir gruntinius vandeninguosius sluoksnius.
Išeities kol kas nemato
Kelius prižiūrinčios įmonės Tauragės regiono keliai direktorius Vytautas Povilaika, išgirdęs, apie ką kalbėsimės, iš pradžių šyptelėjo, esą tai fantazijos, kad ant kelių beriama druska nuodinga. Jis nemano, kad ant kelių išberiamos druskos kiekiai tokie dideli, kad galėtų kam nors rimtai pakenkti.
Pasak V.Povilaikos, per metus jo vadovaujama įmonė ant kelių išbarsto nuo 2 iki 5 tonų smėlio ir druskos mišinio. Nors esą žmonės įsivaizduoja, kad barstyti kelius reikia tik tada, kai sninga ar pusto, yra ne taip – barstyti kelius, kai orai tokie kaip dabar – dar svarbiau. Kai temperatūra svyruoja apie nulį, naktį pašąla, dieną patyžta, kaip tik būna slidu.
– Asfaltui druska nekenkia, – sakė jis, – bet betoną ji iš tiesų ardo. Ir kelio atitvarai rūdija. Tiltams druska iš tiesų negerai. Tiesa, dabar statomi ar rekonstruojami tiltai jau padengiami apsaugančia danga.
V.Povilaika sutinka, kad natrio chloridas, kuriuo barstomi Lietuvos keliai, nėra pats geriausias variantas.
– Būdamas užsienyje esu domėjęsis, kuo keliai barstomi ten. Turtingesnėse valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, keliai barstomi ne natrio, o kalio arba magnio druska. Ji mažiau kenksminga gamtai, tačiau brangesnė. Mes negalime sau to leisti, – svarstė jis.
Pasak V.Povilaikos, anksčiau bandyta kelius barstyti į smėlio ir druskos mišinį įmaišant melasos, tačiau tai nepasiteisino – tirpdamas mišinys tapdavo slidus. O kokių nors kitų variantų, pasak jo, mokslininkai kol kas nesiūlo.
