Skaitytojų teismui – „Akistatos“ žurnalistinis tyrimas, kaip iš nelaimingo vaiko susiformavo serijinis žudikas, kuris, atsėdėjęs už pirmas dvi žmogžudystes, vos paleistas atėmė trečiąją gyvybę. Išgirdęs, kad už žmogžudystę nuteisiamas kalėti 20 metų, bedarbis ir benamis 42 metų Saulius Švėgžda išspaudė ašarą. Jis nesuprato, kad turėtų džiaugtis išvengęs įkalinimo iki gyvos galvos, nes ši bausmė – jau net už trečią žmogžudystę! Dėl sulaužytos cigaretės užmušęs sugyventinės dvejų metukų sūnelį, netrukus S. Švėgžda pasmaugė ir sudegino savo naujagimį sūnų, o atsėdėjęs 14 metų vos po 2 mėnesių uždaužė likimo draugą.
Šiurpaus S. Švėgždos gyvenimo ir siaubingo elgesio nesuvoksi nežinodamas, kur ir kaip jis augo. Tad kraupias žudynių detales pasilikę pabaigai, pradėkime nuo to, jog Saulius Švėgžda 1970 metais gimė nelaimingas ir pasmerktas. Berniuko tėvas, fermos darbininkas, savo žmoną Genovaitę paliko vos pagimdžiusią penktąjį vaiką ir anksti, 1996-aisiais, mirė.
Nedora motina
Vienišos motinos Genovaitės Švėgždienės netraukė namai ir vaikai. Ji, būdavo, pasidažys, pasiims didžiulę rankinę ir jau žirglioja palaukėmis į eilinę daugiadienę kelionę. Sugrįžusi irgi ne tiek vaikais, kiek kaimynų blogai padėtais daiktais rūpinosi, vagiliavo. Vietiniai ją Gienka Keliauninke buvo praminę, nes penki moters vaikai užaugo, galima sakyti, patys vieni.
Antruoju šeimoje gimęs Saulius jau pirmaisiais gyvenimo metais ėmė elgtis keistai – tėvų meilės tik krislus matęs vaikas pratrūkdavo įsiūčio priepuoliais, daužydavo daiktus ir mažais kumšteliais isteriškai trankydavo aplinkinius. Po vieno smarkaus priepuolio Sauliukas buvo išvežtas į Rokiškio respublikinę psichoneurologinę ligoninę, ten jam diagnozavo lengvo laipsnio protinį atsilikimą bei psichopatinį asmenybės sutrikimą. Kita vertus, S. Švėgžda nėra psichikos ligonis, kuris nesuvoktų savo veiksmų.
Priepuolis po išgertuvių
Būdamas nervingas ir nepaklusnus mokinys, S. Švėgžda vargais negalais baigė Gruzdžių (Šiaulių r.) pagalbinės mokyklos-internato privalomas 8 klases ir grįžo pas keliauti aprimusią motiną, kuriai Radviliškio rajono Pociūnų tarybinis ūkis rajono pakraštyje, Jasonių kaime, keturbutyje buvo paskyręs būstą.
S. Švėgžda, kaip ir jo miręs tėvas, pabandė dirbti kolūkio fermos šėriku, tačiau stropus tikrai nebuvo, ypač kai įjunko girtauti.
Netrukus subyrėjo kolūkiai ir šis darbininkas nevykėlis vienas pirmųjų tapo bedarbiu. Kaip neliks, jei 1992 metais po eilinių „daugiadienių“ S. Švėgždai užėjo toks agresyvus siautulys, kad jį teko vėl gabenti į psichiatrijos ligoninę.
Nusižiūrėjo kaimynę
Grįžusiam iš „psichūškės“ S. Švėgždai atėjo meilės metas. Mat į to paties keturbučio antrąjį aukštą atsikraustė graži moteris – Zofija Karpinienė. Tuo metu 22 metus skaičiavęs, moters gyvenime neturėjęs S. Švėgžda buvo itin išsiilgęs sekso. Būtent sekso, nes tokios asmenybės moka mylėti tik save.
Nei tai, kad naujakurė net 13 metų vyresnė, nei kad trys jos vaikai – nuo dviejų buvusių vyrų, kūniškos aistros išsiilgusio S. Švėgždos visiškai nebaidė – jis prie Zofijos tiesiog priskreto.
Vietiniai Z. Karpinienę ne kartą buvo perspėję nesusidėti su tuo kavalieriumi, tačiau argi susižavėjusiai moteriai paaiškinsi? Tad tais pačiais 1992-aisiais S. Švėgžda persikraustė į antrąjį aukštą.
Paslaptinga nelaimė
Remonto nemačiusiame, pajuodusiame bute be patogumų ėmė glaustis penkios burnos: S. Švėgžda su 13 metų vyresne Z. Karpiniene, jos nuo pirmo vyro 1980 metais gimęs sūnus Vidmantas, dar po dvejų metų pasaulį išvydusi Lina. Trečiojo vaiko – Vytauto Dariaus – Z. Karpinienė buvo susilaukusi 1990-ųjų vasarą jau nuo antrojo sutuoktinio Aivaro B., kurio po skyrybų kažkodėl ypatingai nekentė.
1992-ųjų spalio 16-osios rytą įvyko pirma paslaptinga nelaimė – nuo sužalojimų mirė mažiausias vaikas, Vytautas Darius. Apie šeštą valandą ryto Z. Karpinienė ėmė šaukti, kad jos dvejų metų sūnelis mirštąs.
„Įpuolusi į kambarį pamačiau lovoje gulintį išbalusį Dariuką, kuriam iš nosytės ir burnytės tekėjo rausvas skystis. Pakėliau, priglaudžiau, vaiką, paklausiau krūtinę – pulsas retėja, širdelė stoja plakusi, – vėliau liudydama teisme kaimynė Laima K. net apsiverkė. – Nuolat tas vaikiukas verkdavo, abu jo nemėgo. Zofija nemylėjo, kam panašus į savo tėvą – buvusį nekenčiamą sutuoktinį, o S. Švėgžda aplamai nieko nemoka mylėti...“
Apmulkino prokurorus
Iškviesti greitosios pagalbos medikai Vytuką Dariuką nuvežė į ligoninę. Joje kęsdamas didžiules kančias mažylis per parą tyliai užgeso.
Po skrodimo ekspertas Z. Karpinienę perspėjo, kad lauktų šaukimo į prokuratūrą, nes vaikas – užmuštas. Skrodimas parodė trauminius plonųjų žarnų pasaito ir kasos plyšimus.
Tačiau prokuratūroje Z. Karpinienė pamelavo tą patį, ką ir kaimynams – neva sūnelis užsimušęs, kai nusiritęs nuo laiptų. Išgirdę, kad apklausiamoji – nėščia, pareigūnai nutarė jos labai nenervinti ir ilgai nevargino „aštriais“ klausimais. Baudžiamoji byla tada taip ir nebuvo iškelta, tyrimas neatliktas.
Vaiko laidotuvėse dalyvavo ir S. Švėgžda, nors tuo metu dar vaikščiojo nuščiuvęs, o per langą pamatęs atvažiuojančią mašiną, skubėdavo dingti iš namų.
Pavėluotas praregėjimas
Po gero pusmečio, 1993-iaisiais, Z. Karpinienė pagimdė ketvirtą vaiką – dukrą Vaidą. Naujagimė atsigimė į savo tėvą Saulių – kūdikystėje be perstojo rėkė, vėliau augo labai nervinga. Kartą ji tiek klykė, jog išvirto bambutė. Z. Karpinienė išvaržą atgal į pilvelį įspaudė su dviejų centų moneta ir vėliau draugėms gyrėsi, kad nereikėję vargintis vežant vaiką pas medikus.
Ilgainiui Z. Karpinienei atsivėrė akys, kad gyvenimo nebus ir su trečiuoju vyru – S. Švėgžda. Darbšti moteris per dienas triūsdavo pas ūkininką, o jai grįžus jaunasis sugyventinis užstodavo duris, reikalaudamas kelis alinančiu darbu uždirbtus litus iškeisti į naminę degtinę. Pats S. Švėgžda savęs darbais neapsunkino, jis savo pareiga laikė tik krosnyje įkurti ugnį, maukti degtinę ir kelti vaidus.
Prasidėjo smurtas
Iš nevilties dėl nenusisekusio gyvenimo prie butelio pradėjo prisėdinėti ir Z. Karpinienė. Na o girtas S. Švėgžda namus paversdavo tikru pragaru. Keldamas nepagrįstus pavydo priepuolius, jis savo moterį įprato mušti, kartą vos neprismeigė šakėmis, galiausiai sužeidė peiliu. Įpratusi kentėti sutuoktinių patyčias Z. Karpinienė tylėjo, marčios neužtarė ir tame pačiame name gyvenanti anyta Genovaitė Švėgždienė. Kartą pamačiusi, kaip jos sūnus lauke kumščiais velėja sugyventinę, Gienka Keliauninkė per langą rėkė: „Duok dar tai gyvatei!“
Z. Karpinienė ėmė mąstyti apie skyrybas, bet S. Švėgžda atšovė niekur nesikraustysiąs – girdi, greičiau sugyventinę užmušiąs.
Besiguosdama draugėms Z. Karpinienė ne kartą kalbėjo, kad „nuo to durniaus“ daugiau vaikų negimdysianti, vis dėlto 1995-ųjų pavasarį... pasijuto nuo jo vėl besilaukianti.
Susimokė nužudyti
Ką daryti, buvo nutarta iš anksto, nes dar vienos rėkiančios burnos netroško ir S. Švėgžda, kurį atsikratyti vaiko kurstė ir jo piktoji motina.
Vis augantį pilvą Z. Karpinienė vis labiau veržė, o pastabioms kaimynėms meluodavo, atseit sustorėjusi nuo riebaus maisto.
Kai rudeniop pilvas gerokai išpampo, vietinei felčerei Danutei Kiaunienei ji pamelavo, kad nėštumas esąs dar tik 3 mėnesių ir pas medikus dar spėsianti. Iki paskutinės dienos nėščioji dirbo, triūsti nebeišėjo tik lapkričio 9-ąją, rytą pajutusi sąrėmius.
Kaimynai nebetylėjo
Viskas buvo seniai nuspręsta, tad greitosios pagalbos gimdyvė nekvietė. Pati viena pagimdžiusi sveiką berniuką, gimdyvė perrišo bambagyslę, kūdikį suvystė ir padėjusi nuėjo į kitą kambarį ilsėtis. Išmušė S. Švėgždos valanda. Numetęs nervingai surūkytą cigaretę, S. Švėgžda užsidarė su naujagimiu virtuvėje vienas. Ašarodama Z. Karpinienė per duris girdėjo, kaip naujagimis kelis kartus suknerkė ir nutilo visiems laikams...
Pamatę, kad nėščioji kaimynė tapo vėl liekna, o naujagimio nėra, kaimynai nusprendė nebetylėti. Jie felčerei ir policijai išklojo ilgai kauptus įtarimus apie Dariuką ir nėštumą. Žmonės neužmiršo papasakoti, kad lapkričio 9-ąją iš kamino užuodę iki vėmimo slogų deginamos mėsos tvaiką.
Kriminalistų prie sienos remiama Z. Karpinienė bandė meluoti – girdi, triūsdama persileidusi, paspyrusi iškritusį gumulėlį ir toliau dirbusi. Suėmus abu įtariamuosius, tiesa lyg yla pagaliau išlindo iš melo maišo.
Užmušė už cigaretę
Pasirodo, kaimynai buvo teisingai įtarę, kad Dariukas iš tikro mirė ne nuvirtęs nuo laiptų. S. Švėgžda prisipažino, jog atsikėlęs 1992-ųjų spalio 16-ąją, apie šeštą ryto, aptiko, kad žaisdamas Dariukas yra suplėšęs jo cigarečių pakelį. Mažylis su rūkalais žaidė, nes niekada neturėjo tikrų žaislų. Jis neretai miegodavo ant grindų, apsiklojęs kuo pakliuvo.
Labiausiai berniukas bijojo patėvio. Netrukus keturiolikmetė Lina teisme liudijo: „Mano broliukas Dariukas buvo labai silpnas ir nepaprastai bijojo Sauliaus. Kai jis gerdavo mamos parneštą pieną, išgirdęs pareinančio patėvio žingsnius, sakydavo: „Bijau“ ir palikęs puoduką bėgdavo slėptis.“
Mirtis krosnyje
Vaikui buvo ko bijoti. Tą rytą pamatęs kelias sulaužytas cigaretes, S. Švėgžda taip įsiuto, kad pačiupęs pagalį mirtinai pridaužė lovytėje gulintį vos dvejų metukų vaiką...
Tačiau tuomet sadistui pavyko prisidengti melu apie griuvimą nuo laiptų. Išvengęs atsakomybės jis išdrąsėjo ir po 3 metų įtikino savo sugyventinę atsikratyti nelauktu naujagimiu.
1995-ųjų lapkričio 9-ąją Zofijai pagimdžius kūdikį ir išėjus į kitą kambarį, kad nieko nematytų, S. Švėgžda be jokių pastebimų emocijų sūnelį pasmaugė ir įmetė į krosnį. Sudeginęs visus įkalčius, pelenais patręšė kaimynų daržą.
Nuosprendį Šiaulių apygardos teismas skelbė po metų, vėlų 1996-ųjų rudenį. Dėl abiejų žmogžudysčių prisipažinęs S. Švėgžda buvo nuteistas kalėti 14 metų, o kaltę sugyventiniui vertusi Z. Karpinienė – 9 metus.
Gyvenimas po kalėjimo
Į laisvę S. Švėgžda grįžo atsėdėjęs nuo skambučio iki skambučio – pernai lapkritį. Ištverti nenužudęs trečiąjį žmogų S. Švėgžda tesugebėjo vos porą mėnesių!
Buvusio kalinio motina buvo jau mirusi, o per jį į kalėjimą sėdusi ir anksčiau laisvę atgavusi Z. Karpinienė atsisakė priimti buvusį sugyventinį į savo butą. Ypač sužinojusi, kad kartą S. Švėgžda bandė išprievartauti jos dukterį Liną.
Benamiu tapęs S. Švėgžda įsiprašė į Radviliškio nakvynės namus. Ieškotis darbo nė nemanė, dienas stūmė su likimo draugais rinkdamas butelius ir slampinėdamas po prekybos centrus.
Supyko už dešrigalį
Šiemet sausio 31-ąją, pardavę šiukšlių konteineriuose rastą metalą bei butelius, keturi benamiai Radviliškio nakvynės namuose surengė išgertuves.
Laukdamas, kol jį pasieks ratu keliaujanti taurelė, išbadėjęs 33 metų Artūras Lilionis atsilaužė ir į burną įsigrūdo gerą gabalą dešros. Sugėrovai supyko. Pareiškę, jog dešra buvo pirkta užkandai, o ne „apsiėsti“, vyrai čiaumojantį akiplėšą apskaldė antausiais.
Trys normaliai mąstantys benamiai po to iškart nurimo, bet tik ne nesivaldantis S. Švėgžda. Jis kartu kalėjime sėdėjusį draugą ėmė iš visų jėgų talžyti kumščiais, spardyti, daužyti galva į sieną, knežinti masyvia kėdės koja. Galiausiai – tol šokinėjo ant krūtinės, kol sutrupėjo šonkauliai ir plyšo kepenys. Kai pašiurpę sugėrovai S. Švėgždą atplėšė nuo sumuštojo, tas jau buvo merdintis, be sąmonės.
Lavonas – mokyklai
Išsigandę benamiai, užuot iškvietę medikus, A. Lilionį nuvilko ir paslėpė nakvynės namų duše. Sužalotasis, taip ir neatgavęs sąmonės, po 10 valandų ten ir mirė.
Dar po paros žudikas prikalbino vieną iš sugėrovų – Sergejų Juntoneną – padėti paslėpti lavoną. Vidurnaktį abu numirėlį už kojų nuvilko į greta esančios Gražinos gimnazijos kiemą ir numetė basą ant gruodo.
Mokyklos sargo iškviesti policininkai susiprato patikrinti, ar šalia esančiuose nakvynės namuose nepasigesta gyventojų. Atpažinus užmuštąjį, buvo jau visai nesunku nustatyti žudikus – skubėdami gelbėti savo kailius, išgertuvių dalyviai sutartinai parodė į S. Švėgždą.
Įkliuvėlis ir vėl kaltę pripažino, tik kvailai neigė šokinėjęs ant krūtinės. Išgirdus, kad už trečiąją žmogžudystę pripažįstamas itin pavojingu recidyvistu ir išsiunčiamas kalėti 20 metų, S. Švėgždos akyse sužvilgo šykšti nevilties ašara.
Baisusis finalas
Lazda neretai smogia antru galu. S. Švėgždai sėdus į koloniją, jį kursčiusi sudeginti naujagimį G. Švėgždienė bute Jasonyse liko viena lyg pirštas. Nuo jos nusisuko visi kiti vaikai, auginti atmestinai. Nutiko, kaip žmonės sako, kad nukaršusiai motinai nebeliko kas paduoda stiklinę vandens. Prieš 6 metus ligota G. Švėgždienė rasta savo bute mirusi iš bado.
Tad laisvę atgavusiai ir į savo butą grįžusiai Z. Karpinienei nebuvo kas priekaištauja. Ji atsiprašė kaimynų ir pradėjo naują gyvenimą, bet jai namie ėmė vaidentis sudegintasis naujagimis. Jo riksmą Z. Karpinienė kartais išgirsdavo net ir nesapnuodama. Vaikžudžio bendrininkė butą ir smilkė, ir šlakstė šventintu vandeniu, tačiau, kalbama, dar ir šiandien Z. Karpinienei apie save primenanti nė karto nepamaitinto, vos kelias minutes tegavusio pagyventi nekalto kūdikėlio siela...
Pastaruoju metu Z. Karpinienė Jasonyse dienas stumia su dukra Lina. Abi dirba ir kiek išgalėdamos padeda jau pilnametystės sulaukusiai S. Švėgždos dukteriai Vaidai.
Sigitas STASAITIS
