Tiesiog sustingau pamatęs pirmus pranešimus ir pirmas TV laidas apie cunamio siautėjimą. Nei karto nekomentavau apie atominės energetikos katastrofos eigą. Geografinių žinių tam nepakanka, o atominės energetikos vystymasis nuolat pasiekia naujas saugumo ribas, kurias ne tos srities specialistui - sunkiai suvokiamos. Gaudant tik įvairias žinutes per įvairius TV kanalus galima susidaryti tik bendrą paviršutinį vaizdą, kuris negali nesukrėsti iki širdies gelmių.

Kai "Dainuojančios revoliucijos" pradžioje teko pirmą kartą gyvenime per stebėjimo optiką pamatyti tuo metu stambiausiame AE komplekse viename reaktoriaus bloke tą švytintį lanką, sunkiai galėjau suvokti tos energijos galios ištakas. Taip viskas nekaltai atrodė. Lydėjęs specialistas su šviesos spindulėliu konferencijų salėje dūrė į tą jų šalies pasididžiavimą, paaiškindamas, kad tai pats didžiausias atominis reaktorius Pasaulyje. Tada pasirodžiau nelabai mandagus svečias, tad neiškenčiau nepaaiškinęs, kad tuomet didžiausias reaktorius buvo Ignalinos AE. Teko su tuo spindulėliu durti į Baltijos jūros pakrantėje esančią LSSR, kur tuomet stypsojo sovietinis Ignalinos monstras. Po Černobilio katastrofos į tokį "svetį" gal jau buvo žiūrima, kaip į naujo blogio pranašą.

Visada pasitikėjau specialistais, kurie aiškino apie Ignalinos saugaus darbo terminus ir pergyvenau, kad dėl politinių priežasčių mes savo valia atsisakome gal 80 ar net 150 mlrd galimo BVP laisvę atgavusiai šaliai. Dabar, po Fukušimos AE blokų sprogimų, toks tikras nesu. Jei net aukščiausias technologijas turintys japonai nebesuvaldo situacijos, tai galima tik įsivaizduoti, kas būtų, jei panašus drebėjimas ištiktų kur kas silnesnėje visais atžvilgiais ekonominėje šalyje. Sakykim, su tokiais reaktoriais, kurie Černobylio pavyzdžiu netgi neturi apsauginio gaubto.

Ir visa tai matome taikioje atominėje energetikoje. Jei pažvelgti į "homo sapiens" beprotystę giliau, tai negalima pamiršti tų strateginių ir taktinių atominių ginklų, kurie prikaišioti sunkiai nuspėjamais kiekiais, sunkiai nuspėjamose vietose didelėje Pasaulio dalyje. Kai tokie ginklai yra piktybiškai išplatinti eilėje šalių ir net įgyti ar sukurti su pagalba diktatorių režimuose gyvenančiose šalyse, tai tą grėsmę reikia ne tik suprasti, bet ir ją laiku panaikinti. Juk kartais trūksta tik kibirkšties, kaip buvo Kubos krizės metu. M.Kaddafis tokio ginklo kol kas nespėjo gauti. Kas reikštų tokiam jį panaudoti, jei turėtų? Nieko nereikštų. Jei jis dabar pradžioje aiškinęs, kad jį puola al-Qaeda, o vėliau gąsdino, kad ją pasitelks diktatoriui apginti, tai ką čia bekomentuosi...

Tad apibendrinant tenka su liūdesiu pripažinti, kad žmonija kol kas nesugeba suvaldyti ne tik karinių diktatorių ir karo pramonės oligarchų siekių, bet ir visiškai užtikrinti "taikaus atomo" panaudojimo saugumą. Gamtos stichijos jėgos Japonijoje pasirodė galingesnės už žmogaus bandymus nuo jų apsisaugoti.

Susumavus visą informaciją, kokią teko pastebėti, galima spėti, kad bent jau pats blogiausias černobylinis atvejis nepasikartos. Labai tikėtina, kad pašiurpęs likęs pasaulis apsiramins įsitikinęs, kad katastrofos pasekmės jan nebus labai žymios. Tačiau turime gerai suprasti , kokias netektis ir stresą tanka patirti 127 milijonams Japonijos gyventojų. Šalies, kuri buvo ir yra ryškus švyturys Azijos ekonomikoje. Dešimtys tūkstančiai jau žuvusių ir sužeistų, miljonai netekę savo būsto ir pasitikėjimo savo ateitimi. Esu įsitikinęs, kad po tokio siaubo greičiausiai gali atsigauti ir prisikelti naujam gyvenimui būtent japonų tauta. Patgal šį bruožą manyčiau, kad ji yra Pasaulio lyderė. Tai tikrai atsitiks lengviau, jei likęs visas pasaulis konkrečiais pagalbos veiksmais prie to atgimimo prisidės. ES, kurios dalimi ir mes esame taip pat svarbus galimos pagalbos šaltinis. Užjausdamas katastrofos aukų artimuosius, linkiu neprarasti turimos dvasinės stiprybės visai japonų tautai. Tikiu, kad bendromis, sutelktomis pastangomis galima viską įveikti.