Retas vaikas iš prigimties apdovanotas gebėjimu taip anksti perprasti mokslo aukštumas, tačiau jei tėvai ar mokytojai labai labai pasistengs – kodėl gi ne?
Ne veltui liaudies išmintis byloja: ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Mažylio ankstyvuoju ugdymu besirūpinantys tėvai tikisi, jog toks ankstyvas mokslo šaknų pakramtymas lems ir anksčiau užderėjusius saldžius jo vaisius. Tik ar visada ankstyvi vaisiai būna itin saldūs?
Pasak psichologų, ankstyvojo ugdymo mados paplitimas veikiausiai susijęs su tuo, kad atsirado daug nedirbančių, tačiau išsilavinusių ir didelių ambicijų turinčių mamų karta. Daugiausia tai 25-30 m. moterys, kurios arba trokšta suteikti savo vaikui visa tai, ko pačios vaikystėje neturėjo, arba taip mėgina realizuoti savo kūrybinę energiją. Bet būna ir atvirkščiai – darbo reikaluose paskendusi mama savo nebuvimą su vaiku desperatiškai mėgina kompensuoti vežiodama kūdikį po visus įmanomus kūdikių užsiėmimus.
Iš pradžių idėja, kad kūdikiai gali ne tik žaisti, bet ir žaisdami daug ko išmokti, pasirodė labai šauni. Ir iš tikrųjų tai buvo daugiau lavinamieji žaidimai, nei mokslai. Tačiau vos ankstyvasis ugdymas tapo madingas – ėmė augti ir jį pasirinkusiųjų ambicijos. Tenka pripažinti, kad neretai kūdikiams ir mažamečiams skirti būreliai labiau domina ne vaikus, o pačius tėvus. O psichologai savo ruožtu konstatuoja, kad itin aukštas intelektualinis potencialas, deja, dažniausiai lemia žemą socializacijos lygį bei perdėtą emocinį jautrumą.
Tėvams, nutarusiems vis dėlto imtis mažylio mokslų, rekomenduojama laikytis tokių taisyklių:
• Nepaverskite mažylio pasiekimų parodomąja programa šeimos draugams ir giminaičiams. Vaikui tokie „pasirodymai“ suteikia dvejopą informaciją. Pirma – kad jis mokosi ne todėl, jog smagus pats pažinimo procesas, o tam, kad nustebintų mamos drauges ir giminaites. Antra – suformuoja klaidingą nuomonę, kad jo tėvai juo džiaugiasi ir didžiuojasi tik tada, kai jis išmoksta ką nors naujo.
• Jei jūsų šeimos gyvenimo būdui artimas Montesori, Valdorfo ar Nikitino ugdymo metodikai – puiku, jūsų vaikučiui tai bus tik į naudą. Tačiau jei šeimos gyvenimo būdas neatitinka šių sistemų keliamų idėjų – gal verčiau nepainioti vaiko ir leisti į tradicinį vaikų darželį? Juk klasikinė mokymo programa, kitaip tariant, paprastas darželio pamokėlių kursas – taip pat naudinga.
• Jei nusprendėte imtis ankstyvojo lavinimo – nesukraukite vaikui pernelyg daug naujos informacijos: ir muzikos, ir matematikos, ir raidžių pažinimo. Pradėkite mažais žingsneliais, judėkite nuo lengvesnių, vaiko amžiui suprantamesnių dalykų prie sunkesnių, o ne iškart pradėdami nuo Mendelejevo lentelės.
• Svarbiausias kriterijus mokslui – vaiko domėjimasis. Atkreipkite dėmesį, kas jam šiuo metu rūpi labiausiai? Jei itin domisi skaičiais – gal daugiau dėmesio skirkite matematikai, o muziką kuriam laikui atidėkite?
• Neverskite vaiko pradėti pamokos, jei jis šiuo metu užsiėmęs kitais reikalais – leiskite jam patirti ir žaidimo malonumą.
Mūsų portalo lankytoja, aktyvi forumo dalyvė Loreta (Rytė) pasidalino savo patirtimi, kaip paprastus vaikiškus žaidimus bei darbelius galima pritaikyti pirmosioms mokslo žinioms ugdyti.
Jos vyresnieji vaikai, trylikametė Gabrielė ir dešimtmetis Rytis, jau patyrė, kad tokie žaidimai gerokai palengvina pirmuosius žingsnius mokykloje. Na, o mamos sukurta žaidimų sistema (Loreta juos siūlo pradėti žaisti su 2-3 metų amžiaus vaikučiais, nors jaunuosius matematikus lavina ir paprasti pačių mažiausiųjų žaidimai) jau laukia jos pagrandukų dvynių, dar nė metų neturinčių Karolio ir Vytauto:
• „Metinukams labai geros figūrėlių rūšiuoklės (ypač su nedaug formelių), piramidės, kur žiedus pagal dydį sudėlioti reikia. Indeliai, iš kurių dedant mažesnį ant didesnio piramidė pasistato (arba dedasi viens į kitą pagal dydį). Iš pradžių pakanka dviejų tokių detalyčių, kad išmoktų mažesnę į didesnę įdėti. Tai – pirmieji žingsneliai skaičių pasaulio link.
• 2-3 metų vaikai pradėjo mokytis skaičiukus. Pavyzdžiui, jei tą dieną – vieneto diena, tai duodu spalvinti vienetukus (ranka nupiešiu tokių didelių, storai apvedu, vaikai vidų užpildo kas kaip moka). Taip pat tą dieną ieškome, ko yra po vieną: burnytė, nosytė, katinas, telefonas, žydinti gėlė ir pan. Tuo pačiu ir klijukus panaudojam: didelį vienetą klijais aptepam ir spalvotom sudraskytom skiautelėm apklijuojam. Tas pats su visais skaičiukais iki 9 daroma.
• Panašiu principu mokėmės ir raideles. Imame didesnių raidelių tekstą (galima atspausdinti arba kur žurnaliuke imti) ir ieškoti pvz. savo vardo raidžių, jas spalvinti.
• Vaikai ypač smagiai žaisdavo Pelenės žaidimą: iš sumaišytos pupelių/kaštonų/giliukų krūvos išrinkdavo vienos rūšies daiktus. Vyresniems jau galima smulkesnius karoliukus duoti – puikiai ugdo ne tik matematikos žinias, bet ir smulkiąją motoriką lavina.
• Truputį didesnius mokiau palyginimo. Pavyzdžiui, kas daugiau: 4 ar 5? Turėjau svarstykliukes, kur vienoje pusėje 4 vienodus daiktus dėdavom, kitoje 5 ir žiūrėdavome, kas nusveria. Arba su obuoliukais: į vieną krūvelę mažiau, į kitą – daugiau: imame po vieną iš kiekvienos ir žiūrime, iš kurios visi pasiėmė, o kur dar kažkas liko.
• 3-4 metų vaikai jau gali žaisti trumpučius žaidimukus su kauliukais. Taip mokosi pažinti kauliuko taškučių skaičių (iš pradžių skaičiuoja, vėliau jau nė to nereikia).
• 5-6 metų jau ir „Monopolis“ visai tinka. Rytis taip šimtus mokėjo sudėti atimti dar nepradėjęs mokyklos lankyti“.
Tekstas Lauros Barzdaitienės
