Pokalbis su Vilniaus miesto mero pavaduotoju Algirdu Paleckiu
Kaip jūs, tapęs Vilniaus miesto mero pavaduotoju ir sostinės kultūros bei švietimo kuratoriumi, reagavote į ironiškas pastabas: „Paleckiui teko tik kultūra ir švietimas“?
Aš su šypsena reagavau į tokius neišmanančių žmonių pastebėjimus. Jie samprotauja kaip vadovėliniai marksistai: yra bazė (gamyba, ekonomika) ir mažiau reikšmingas dalykas – antstatas – kultūra ir švietimas. Aš puikiausiai jaučiu šių dviejų sričių svarbą. Beje, ir materialinė švietimo išraiška gana svari: švietimui tenka pusė Savivaldybės biudžeto. Vilniuje turime 285 švietimo įstaigas, bendrojo lavinimo mokyklose dirba apie 6000 mokytojų. Gal tokios ironiškos pastabos atspindi bendrą požiūrį mūsų valstybėje į kultūrą ir švietimą, kaip į podukras, kurios apleistos ir šioje materialistinėje visuomenėje laikomos mažiau reikšmingos. Aš didžiuojuosi ir esu laimingas, kad man kultūrą ir švietimą tenka kuruoti. Tikrai dėl to nesinervinu.
Vadinamasis karas ir tikras kraujas keliuose, smurtas ir narkomanijos išplitimas mokyklose, visuotinė jaunimo ir net vaikų seksualizacija (žurnalai, televizijos laidos, popsas, reklama), verslininkų ir šiaip „apsukrių“ individų siekis bet kokia kaina pralobti kitų sąskaita, menkas politikų ir valdininkų išprusimas ir didelis sąžinės deficitas... Ar jums neatrodo, kad Lietuva, 1990-aisiais pajėgusi ištrūkti iš užsitęsusios okupacijos gniaužtų, per atkurtos nepriklausomybės metus pateko į gilią humanitarinę ir moralinę krizę?
Man jūsų diagnozė priimtina. Stebint visa tai, kas atsitiko po nepriklausomybės atkūrimo, su šitokia išvada galima sutikti. Kodėl taip atsitiko? Santvarkos, vertybių kaita atvedė prie nekontroliuojamų procesų. Gal kiekvienoje visuomenėje, kai keičiasi vertybės, atsiranda nihilizmo. Prieš 17 metų buvo sudievinta rinka, ir mes patekome į laukinio kapitalizmo laikotarpį. Galų gale mes sukūrėme rinkos visuomenę, kur viską galima pirkti–parduoti. Labai populiarūs buvo nežabotos rinkos šalininkai, kurie sakydavo, kad viską galima paversti preke. Buvusi uždara visuomenė atsivėrė. Kadangi vaisiai – materialinės gėrybės – buvo uždraustos arba ribojamos, puolė jų griebti.
Sovietmečiu paminta individo laisvė pernelyg iškreiptai buvo išaukštinta, o kolektyvinio veiksmo metodas sukompromituotas. Kas iš to išėjo? Nebeliko ribų, nebeliko taisyklių įvairiose srityse, ir kiekvienas gali turėti savo sąžinę, kiekvienas tampa savaip teisus. Atsirado nežabota laisvė. Mes jos nesuvaldėm, įskaitant ir tas sritis, kurias jūs paminėjote. Dėl kultūros, požiūrio į jaunimo auklėjimą bei seksą, narkomaniją ir alkoholizmą valstybė laikėsi atsainiai, ji tiesiog rezignavo, atsitraukė į šešėlį ir daug ką paliko rinkai, t. y. paliko verslui. Ar buvo daroma sąmoningai, ar ne – kitas klausimas, bet aš manau, kad valstybė labai smarkiai pralošė ir mums iškilo daugybė problemų. Tų problemų nepriskirčiau vien nežabotai rinkai. Manau, taip atsitiko todėl, kad valstybei vadovavo ne tie žmonės. Tiktai nuo vadovų priklauso, kas vyksta valstybėje. O mūsiškiai vadovai linkę išlipti iš bėdų kaip žąsys iš vandens – viskas nuvarva. Taigi pagrindinės mūsų nesėkmių priežastys: lūžo, keitėsi santvarkos ir būta daug chaoso; šito chaoso negalėjo arba nenorėjo suvaldyti mūsų politikai.
Iki šiol neturime visuomenės pagrindų pagrindo – Kultūros įstatymo. Ar Vilnius – Lietuvos sostinė – vadovaujasi kokia nors kultūros politika ir kas ją formuoja? Ar esanti kultūros politika jums priimtina?
Tai labai aktualus klausimas. Inicijavome Vilniaus kultūros tarybos sukūrimą. Dabar vyksta Kultūros tarybos narių atranka. Į sostinės kultūros politikos formavimą įtrauksime visuomenės veikėjus, kultūrininkus. Visuomenei bus pristatyti Vilniaus kultūros tarybos nuostatai, visi norintys galės dalyvauti atrankoje. Kultūros tarybos funkcija – teikti pasiūlymus, formuoti ir prižiūrėti kultūros politiką. Ji iki šiol jokiame Savivaldybės dokumente neužfiksuota. Kai kurie valdininkai man bandė piršti apmatus, kurie parodė gana paviršutinišką požiūrį į Vilniaus kultūros reikalus. Taryba drauge su Savivaldybės kultūros specialistais kultūros politikos principus turėtų numatyti ne vieniems metams.
Tautinės muzikos ansambliai ir atlikėjai, galima sakyti, visiškai yra išbraukti iš Vilniuje kasmet vykstančių valstybinių švenčių (Vasario 16-osios, Kovo 11-osios) koncertų. Juos dažniausiai pakeičia suvulgarinti vadinamųjų žvaigždžių atliekami popsiniai pakaitalai. Kaip vertinate šiuos ir kitus muzikinius projektus vykdančių viešųjų įstaigų veiklą?
Vertinu kritiškai. Didžiausia iš jų yra viešoji įstaiga „Vilniaus festivaliai“, kurios steigėja yra Vilniaus miesto savivaldybė. Susidarė nekokia padėtis, todėl reikia viską iš esmės peržiūrėti. Keičiame „Vilniaus festivalių“ tarybos sudėtį ir audituosime šios įstaigos veiklą. Apskritai miestui reikia mišraus požiūrio: reikia profesionalių modernių pramogų, reikia tautinės muzikos kolektyvų. Manau, kitų metų biudžete ankstesnius principus ir prioritetus smarkiai pakoreguosime. Praėjusi Savivaldybės kadencija tautinę kultūrą buvo nustūmusi į šalį. Buvo vykdoma fejerverkinės kultūros politika. Vyravo brangiai kainuojantys festivaliai ir atskirų atlikėjų pasirodymai. Ir visa tai vyko bendruomenių kultūros ir mėgėjų meno sąskaita.
Tų didžiųjų fejerverkinių Lietuvos švenčių fone, visiems matant, Klaipėdoje sugriuvo pagrindinis uostamiesčio kultūros židinys – dramos teatras, o Vilniuje sunyko tautinės kultūros bazė. Vilnius iš tikrųjų neturi šiuolaikinio lietuvių kultūros centro. Ar jums yra žinoma, kad mūsų kultūrai nusipelnę folkloro ansamblai „Jorė“, „Ūla“, „Radasta“, „Lauksna“ repetuoja įvairių įstaigų rūsiuose, vestibiuliuose, iš kampo į kampą tąso savo koncertinius drabužius ir muzikos instrumentus? Be to, pasak specialistų, buvo panaikintas Vilniaus tautinės muzikos ansamblių ir jų vadovų finansavimas iš valstybės biudžeto, o Kultūros ministerija džiaugėsi, kad jai nebereikės vargintis – mokėti ansamblių vadovams atlyginimą.
Iš Vilniuje buvusių Respublikinių profsąjungų kultūros rūmų išprašyta daug mėgėjų meno kolektyvų, ir tai buvo nedovanotina klaida. Apsunkinta idėja čia įsteigti Tautos namus, nes rūmai privatizuoti. Ką šiandien gali pasiūlyti Savivaldybė? Gal tik mokyklų sales... Asignavimai kultūrai palyginti su kitomis Baltijos šalių sostinėmis Vilniuje buvo gerokai mažesni, todėl kitų metų Savivaldybės biudžete numatome daugiau skirti lėšų išlikusių Vilniaus kultūros centrų įrangai, remontui ir mėgėjų meno kolektyvams. Nesu nusiteikęs prieš verslininkus, bet, deja, akivaizdu, kad nemažai verslininkų ateina į politiką, kad galėtų siekti pelno ir griauti kultūrą. Juk išnaikintuose kino teatruose dabar yra įsikūrę lošimo namai! Kultūrą pakeitė azartiniai žaidimai. Nebijau pasakyti, tai nusikalstamas dalies politikų ir verslininkų požiūris.
Girdėti, kad į programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ sunkiai skinasi kelią tautinio meno projektai, nacionalinė dailė. Ar tai tiesa?
Ar tautinės muzikos projektai priimami ar atmetami iš programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“, į mane niekas nesikreipė. Kai mes, naujoji valdančioji dauguma, pradėjome dirbti, tos programos komanda turėjo rimtų problemų ir teko pakeisti jos vadovus. Ten dirba jauni ir ambicingi žmonės, gal tik reikėtų didesnio kūrybinio ryšio su vyresniąja kultūros specialistų karta. Yra suburta tvirta grupė ekspertų, kurie projektus atrenka pagal europinius mastelius ir standartus. Galimybė pažintims yra sumažinta, mes taip pat stebėsime, ar projektai atrenkami skaidriai.
Kriterijai iš tikrųjų yra gana aukšti, patekti į programą nelengva. Nepamirškime, kad tai programa „Vilnius – Europos kultūros sostonė 2009“, joje yra užsienio partnerių, yra tam tikra europinė pakraipa. Antra vertus, turėtume atsiriboti nuo tokių europietiškų „standartų“ kaip belgų spektaklis „Requiem metamorfozei“, – juo, pasak „Vilniaus festivalių“ konglomerato nario tarptautinio „Sirenų“ teatro festivalio organizatorių, buvo siekiama iš mirties prikelti namą vaiduoklį – Vilniaus koncertų ir sporto rūmus. Iš tikrųjų tai buvo atgrasus, mirtį šlovinantis spektaklis. Todėl žiūrovai plėšė programėles ir mėtė į sceną, dalis išėjo. Buvo slogi nuotaika. Šiam dekadansui atsivežti iš Belgijos buvo išleisti dideli pinigai.
Vilnius, sparčiai atsinaujindamas, deja, tampa svetimas. Pasak kalbininkų, sostinė praranda Lietuvos simbolio tapatumą, nes žingsnis po žingsnio ji su mumis nebekalba lietuviškai. Iš Vilniaus gatvių viešųjų užrašų išnyko gražūs lietuviški vardai – Palanga, Svajonė, Šešupė, Gražina, Dainava, o jų vietoje atsirado New York Club, Cafe del Moar, Absinth, Brodvėjus pub’as, Fashion Restaurant, GCW Thai Gourmet... Ar ketinate stabdyti šią tautinės savimonės praradimo ir nepagarbos savo krašto kultūrai epidemiją?
Tai galime daryti tik Seimo padedami, nes pagal dabar galiojančius įstatymus suteikta teisė kabinti prekės ar bendrovės ženklą originalo kalba. Mes, Savivaldybė, dėl prekės ženko skelbimo nieko negalime padaryti ir tokiu būdu jų Vilniuje jau daug prigaminta. Kad prekės ženklas tarptautinėje prekyboje išsaugotų savo populiarumą, jis negali būti verčiamas į kitą kalbą. Tačiau nelietuviški pavadinimai dažnai nėra prekių ar firmų ženklai. Su šiuo savavališku, nežabotos rinkos pramanytų pavadinimų ir ženklų platinimu nesitaikstysime ir drauge su Savivaldybės komisijomis, konsultuodamiesi su teisininkais bei Valstybine lietuvių kalbos komisija, daugelį Vilniaus viešųjų užrašų peržiūrėsime. Be to, turėtų būti nustatytas proporcingas užsienio prekių ir firmų ženklų lietuviškų paantraščių, paaiškinimų dydis. Tokio pavadinimų proporcingo dydžių nustatymo nėra, todėl lietuviški pavadinimai skelbiami tik formaliai, dažniausiai būna labai maži ir vos įžiūrimi.
Ar gali egzistuoti valstybė be kilnių idėjų ir siekių, be savo ideologijos ir patriotizmo, o visuomenė ir žmogus gyventi vien gobšumu ir beatodairišku turto kaupimu?
Negali. Tokia valstybė būtų trumpalaikė, vienadienė. Neseniai girdėjau posakį „Tarybiniais laikais rusenome, o dabar anglėjame.“ Ir atrodo, kad tas anglėjimas yra klastingesnis už rusenimą, nes vyksta mūsų pačių noru, primetant mums svetimas vertybes – per televiziją, reklamą ir kt. Mes smukdome savo jaunimo intelektą. Tai didelė neatsparios globalizacijos vėjams visuomenės bėda. Netgi mūsų kritikuojamos valstybės kaimynės, pavyzdžiui, Rusija, galvoja apie savo interesus ir skatina patriotizmą.
Sovietmečiu Lietuva buvo daugelio mūsų širdyse. Nepriklausomybės laikais Lietuva iš mūsų širdžių persikėlė į institucijas ir subiurokratėjo. Ką daryti? Aktyvesni turėtų būti inteligentai, kultūros žmonės, kurie anksčiau pasitraukė arba buvo nublokšti į šoną. Tai jie turėtų imtis iniciatyvos. Reikia radikalių kolektyvinių veiksmų. Reikia daryti spaudimą. Bet kyla klausimas, kokia forma?
Buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio mitingai – stiprus kolektyvinis veikimas...
Tie mitingai – tai M. Gorbačiovo paleista spyruoklė, kuri 50 metų buvo prislopinta. Žmonės tada buvo nepatenkinti dėl daugelio politinių dalykų. Tačiau pats sąjūdis buvo tarsi katė maiše: iš siunčiamų gražių ir reikalingų idėjų mes iškart negalėjome perprasti visų tų žmonių, kurie tas idėjas ėmė skleisti. O situacija buvo pribrendusi, todėl spyruoklė greit iššoko. Šiandien panašių kolektyvinių veiksmų nebėra. Tauta išblaškyta. Vietoj kolektyvinio savo teisių gynimo žmonės pasirinko kitą protesto formą – kolektyvinę emigraciją. Vis dėlto aš manau, kad piliečiai, nepatenkinti padėtimi valstybėje, turėtų burtis – per profesines sąjungas, visuomenines organizacijas, kultūrinius sąjūdžius. Sportas taip pat yra didžiulė socializacijos priemonė, tačiau Lietuva ir čia gerokai atsilieka nuo mažiau gyventojų turinčių Latvijos ir Estijos. Šių šalių asignavimai sportui dukart ar net daugiau didesni nei Lietuvos.
Prancūzų švietimo ideologas Jean-Jacques Rousseau yra pasakęs: „Niekas nemėgsta bendrauti su sukčiais, nebent pats būtų sukčius“. Šiandien būtų galima pasakyti kitaip: „Niekas nenori bendrauti su teisingais, nebent pats būtų teisingas“. Tad kaip kelti kultūrinę revoliuciją, jei arti milijono lietuvių išsibarstė po pasaulį, o dauguma likusiųjų yra arba beviltiškai prislėgti, arba patys įsitraukę į visuotinio sukčiavimo voratinklį?
Jeigu Lietuvą palygintume su rimtai sergančiu žmogumi – ligoniu, tai kultūra – jo skaudanti širdis. Daug esama ligų, kiekvieną jų reikia gydyti atskirai. Aš vis dažniau mąstau apie stiprią valstybę, valstybę su stipriais įgaliojimais. Kitaip mes viską atiduosime rinkai. Didžioji liberalizmo nuodėmė ir nusikaltimas Lietuvai yra tai, kad, naudojantis posovietine situacija, dirbtinai buvo kompromituojama valstybės idėja. Prie šių veiksmų nemažai prisidėjo Laisvosios rinkos institutas, kuris vis mėgsta kartoti: valstybė negali kištis į rinką. Mes jau turime ne tik rinkos ekonomiką, bet ir rinkos visuomenę, kur viešpatauja kapitalas ir pinigai. Šiandien pinigas – jau visagalis, pinigai gali padaryti bet ką. Netgi griauti valstybės pamatus. Todėl partijos, kurių ideologija šiek tiek panaši, turėtų susivienyti ir šiai veikai pasipriešinti.
Konstitucijos Europos Sąjungai projekte neradau laisvosios rinkos sąvokos. Ten rinka – socialinė.
Taip, Europos Sąjungoje akcentuojama socialinė gerovė, socialinis teisingumas. Šiuo požiūriu mes šviesmečiais nuo Vakarų Europos esame atsilikę ir tuo dar didžiuojamės.
Dėkoju už pokalbį.
Kazimieras Šiaulys yra partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) kultūros komiteto pirmininkas, Algirdas Paleckis – Lietuvos socialdemokratų partijos Vilniaus skyriaus pirmininkas.
