Žinomas aktorius, vaidinantis ne vieną personažą “Dviračio šou” Andrius Žebrauskas teigė, jog “Dviratyje” puikiai leidžia laiką, ir prisipažino, kad apskritai reikia dirbti tai, kas patinka. “Reikia daryti tai, kas smagu. Ne dėl pinigų. Bet gauti pinigų už tą darbą”, - aiškino laimingo gyvenimo principus Žebrauskas.
Kaip patekote į “Dviratį”?
Pakvietė Haroldas Mackevičius - ir patekau.
Nebijojote, kad nepritapsite?
Apie tai negalvojau. Seniau apskritai nedalyvaudavau televizijoje, reklamoje. Dar ir dabar manau, kad teatras yra gilesnis dalykas.
Į televiziją žiūriu kaip į dar vieną mano profesijos sritį. Apsisprendžiau, kad turiu dalyvauti šiuose dalykuose ir kiek įmanoma profesionaliau dirbti savo darbą. Tad negalvoju, ar pritapsiu, tiesiog dirbu savo darbą…
Ką jums reiškia darbas “Dviratyje”? Ar tai galimybė užsidirbti, prisidurti prie algos, ar savęs realizavimas?
Manau, kad visi šie išvardyti dalykai kartu. Be to, dar ir smagiai praleidžiu laiką. Smagūs siužetai, susitinku su kolegomis, draugais, kurie yra labai šaunūs žmonės. Ir operatoriai, ir režisierius Gricius - visa kompanija labai smagi, matyti, kad jie dirba ne tik dėl pinigų.
Ar jums patinka personažai, kuriuos vaidinate?
Vieni labiau, kiti ne taip patinka. Labiausiai prilipo lenko personažas.
Puikiai jį vaidinate. Ar turite lenkiškų šaknų, ryšių su lenkų kultūra?
Net nežinau. Mūsų šalys taip susijusios, kad gal ir turiu kokių nors šaknų. Taip gerai savo genealogijos neišmanau: žinau, kad senelis ir prosenelis nebuvo lenkai, - bet kas žino, kokios kilmės buvo proproseneliai.
O jūs žinote, kad jūsų personažas labai patinka Lietuvos lenkams?
Kai daviau interviu laikraščiui “Kurjer Wilenski”, man buvo pasakyta, kad aš atspindžiu ir gerąsias, ir blogąsias lenkų savybes.
Ar lietuviai moka juokauti?
Lietuvis lietuviui nelygus. Net televizijos humoro laidose vieniems geriau sekasi juokauti, kitiems prasčiau. Tikriausiai lietuvių humoras skiriasi nuo anglų ir kitų. Man būtų sunku vaidinti Anglijoje, dalyvauti jos kultūriniame gyvenime. Humoras, jo suvokimas yra kraujyje, įsišaknijęs žmoguje nuo pat gimimo. Galima mokėti kalbą, išmanyti kultūrą, bet vis tiek nesuprasi kokių nors subtilybių.
Aš šiek tiek gyvenau Prancūzijoje, dalyvavau prancūzų kompanijose: jie labai mėgsta naktinį gyvenimą, iki ryto ketvirtos valandos gurkšnoja vyną ir juokauja. Aš suprasdavau tik apie 50 procentų jų humoro, nepagaudavau plonybių.
Ką jums davė televizija?
Pagrindinis televizijos duodamas dalykas yra populiarumas. Teatre išdirbau dvidešimt metų, bet teatrą mato labai nedaug žmonių. Manau, kad aktoriui reikalingas populiarumas - kai tampi žinomas, esi daugiau kur kviečiamas, plečiasi veiklos laukas. Net kai esu kviečiamas vesti kokį nors vakarą, dabar jau jaučiu malonumą, nes tai irgi mano profesijos dalis.
Reikia daryti tai, kas smagu. Ne dėl pinigų. Bet gauti pinigų už tą darbą. Dažniausiai man tai pavyksta, todėl galiu pasakyti, kad esu laimingas.
Ką praradote dirbdamas televizijoje? Privatumą?
Dabar jau pripratau, išmokau nebekreipti dėmesio į tai, kad praradau privatumą. Gyvenime esu ne toks kaip mano personažai - mėgstu vienatvę, vaikščioti vienas gatve ir stebėti kitus, o ne būti stebimas.
Keletą kartu net bandžiau suvaidinti, kad esu ne tas, kuo mane laiko. Bet tai neįmanoma. Nori nenori, tampi visų pažįstamas, draugas: žmonės tave visą laiką mato per televizorių, ypač kai vaidini serialuose, - esi su jais ir kai jie pietauja, ir kai mylisi. Todėl į visus nepažįstamuosius, kurie su manimi sveikinasi, dabar žiūriu kaip į savo pažįstamus, bičiulius.
Koks juokingiausias dalykas nutiko filmuojantis televizijoje?
Kartą “Dviračio” lenkas gavo neva mergaitės iš Vievio atsiųstą “konfederatką”, bet perskaitę supratome, kad tai žurnalistės pokštas. Neseniai, praėjus pusei metų, sutikau tą moterį vakarėlyje ir ji pasisakė esanti laiško autorė. Man patiko tas pokštas - buvo įdomu, intrigavo.
Nejaučiate nuoskaudos, kad labai greitai pelnėte populiarumą televizijoje, o ne per dvidešimt darbo teatre metų?
Nėra jokios nuoskaudos - tokia realybė. Tas pats vyksta visame pasaulyje. Natūralu, kad dabar esu daugiau kviečiamas vaidinti, labiau pažįstamas. Kai teatre vykdavo premjeros, taip pat būdavau kalbinamas, duodavau interviu. Bet šiais laikais teatre lankosi procentiškai nedaug žmonių.
Tarybiniai laikai buvo teatrui labai palankūs - niekas negalvojo apie pinigus, galėjome užsiimti menu ir dar pasakyti daugiau negu laikraštis. Dabar teatrui daug sunkiau išgyventi - teatras reikalauja labai daug laiko, spektaklį reikia išnešioti kaip vaiką: turime susipažinti su medžiaga ir tik po to atverti poeziją, sukurti atmosferą, kažką nauja, sava. Taigi teatrui būtinai reikia paramos. Jeigu Vyriausybė manys, kad teatrai patys turi suktis, teatras taps komercinis. Jis toks neturėtų būti.
O jeigu jums dabar kas nors lieptų rinktis televiziją arba teatrą, ką rinktumėtės?
Sunku rinktis. Kadangi teatre išdirbau jau labai ilgai, norisi keistis. Dabar man televizija yra labai įdomi. Atsiranda naujų sričių, pavyzdžiui, improvizacija. Prieš porą metų ėmiau dėstyti improvizaciją, vedu seminarus bankų tarnautojams, verslo klubų nariams, firmų darbuotojams. Mokau, kaip svarbu gyvenime improvizuoti. Per teatro improvizaciją, pratimus, žaidimus žmonės išmoksta bendravimo meno, atsikrato scenos baimės, atranda kūrybinių galių, spontaniškumą, fantaziją. Verslo žmogui reikia būti kūrybiškesniam, spontaniškesniam, apskritai žmogiškesniam. Sakoma, kad vaikai gimsta dievais, o po to tampa žmonėmis. Vaikai intuityviai suvokia pasaulį, baigę universitetą jau vadovaujamės vien intelektu - nebelieka tikrojo, intuityvaus sąlyčio su pasauliu. Per seminarus bandome atkrapštyti, prisikasti prie tų pamirštų sugebėjimų kitaip, ne per intelektą suvokti pasaulį.
Kokį vaidmenį norėtumėte suvaidinti?
Neturiu numatęs jokio konkretaus vaidmens. Svarbu, su kuo ir kur vaidini, o vaidmuo gali būti ir nenumatytas. Kitąkart svajoji apie vaidmenį, o po to jis nepavyksta, nes dirbi ne su tais žmonėmis, ne su tuo režisieriumi.
Tai jums svarbiausia pats kūrybos procesas?
Rusų režisierius Anatolijus Efrosas savo knygoje rašė, kad net jeigu spektaklis išėjo geras, bet tie trys spektaklio repeticijų mėnesiai buvo vien varginantys, neteikė malonumo, vadinasi, buvo apskritai neverta statyti tą spektaklį, - rezultatas nėra svarbiausias. Trys mėnesiai yra gyvenimas, kūryba turi teikti malonumą.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
