Gegužės referendumas dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą gali būti vadinamas simboliniu keliolika metų trūkusių politinių kovų pabaigos ženklu. Lietuvos įsiliejimas į ES ir NATO užbaigia Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo ir persiorientavimo nuo Rytų prie Vakarų erdvės etapą. Naujas visuomenės gyvenimo tarpsnis reikalauja naujos politinės darbotvarkės.
“Patriotų/komunistų”, “radikalių reformų/tęstinumo išlaikymo” perskyros šiandien praranda turėtą įtaigumą ir užleidžia vietą klausimui - kaip gyvensime toje kultūrinėje, politinėje erdvėje, į kurią nuosekliai veržėmės?
Kova dėl naujosios politinės darbotvarkės - tai pirmiausia kova dėl prioritetų ir klausimų, kurie taps politinių diskusijų varomąja jėga. Šiandien ši kova dar tik įsisiūbuoja, tačiau akivaizdu, kad politikai vis labiau įsisąmonina jos reikšmę. 2004 metais vyksiantys Europos Parlamento ir Seimo rinkimai bus ypač svarbūs, nes tai kartu bus skirtingų politinių darbotvarkių kova. Nugalėtojai valstybės vystymosi kryptį nustatys tikrai daugiau nei vienai kadencijai.
Pirmoji politinė jėga Lietuvoje, pradėjusį kovą dėl naujų politikos prioritetų įtvirtinimo, - tai atsinaujinusi ir pergrupavusi vidinius resursus Tėvynės sąjunga. Ji paskelbė daugiau nei dviejų šimtų puslapių politinės programos metmenis, ambicingai pavadintus “Dešinioji alternatyva: sėkmės Lietuva”. Į diagramų ir žymių užsienio politikų bei filosofų citatų gausią knygą suguldyta programa pristatoma kaip “nauja ambicinga europinės dešinės darbotvarkė. Tai proveržio į sėkmę darbotvarkė, tai turi būti tikra Dešinioji Alternatyva - strateginė programa sėkmės Lietuvai, išnaudojančiai atsiveriančias galimybes tam, kad taptume dinamiškiausiai besivystančiu Europos kraštu, į kurį sugrįžta pasitikėjimas, pilietinis sąmoningumas ir tvarka, paremta moralinėmis vertybėmis” (p. 6)
Esame persisotinę politinės retorikos įmantrybėmis ir skambiais šūkiais, tačiau, mano įsitikinimu, bent kelios priežastys “Dešiniosios alternatyvos” paskelbimą daro reikšmingu politiniu įvykiu. Pirmiausia pats programos rengimas buvo neįprastas Lietuvai. Ją rengė ne politikos teoretikai ar viešųjų ryšių specialistai, bet patys politikai, karštai diskutuodami tarpusavyje. Tai nėra rinkimų programa, bet veikiau pamatinės valstybės gyvenimo transformacijos galimybių apmąstymas. Paskelbta programa yra geriausias atsakymas tiems, kurie klausia - kaip keisis Tėvynės sąjunga pasikeitus jos lyderiui? Dar vienas svarbus dalykas - “Dešinioji alternatyva“ yra stiprus iššūkis socialdemokratų ir liberalų ginčui dėl valstybės vaidmens visuomenės gyvenime, žadantis suderinti stiprios valstybės ir laisvo piliečio kategorijas.
Taigi ką siūlo naujojo Tėvynės sąjungos lyderio Andriaus Kubiliaus komanda? Ar iš tiesų “Dešinioji alternatyva“ yra “naujas žodis“ Lietuvos politiniame gyvenime, kaip kad tikina jos autoriai?
Jau pirmieji programos puslapiai leidžia aiškiai suprasti, kad Tėvynės sąjunga šiandien mato du pagrindinius konkurentus: politinę kairę, kuri nesugeba modernizuoti valstybės, tebando lopyti skyles ir neturi aiškios valstybės ateities vizijos, bei liberalų bloką, kuris atliko svarbią misiją, diegiant Lietuvoje rinkos ekonomiką ir demokratines institucijas, tačiau dėl individualistinio mąstymo nesugeba įvertinti tiek pilietinių vertybių, tiek stiprios politinės valdžios reikšmės, o ūkio politikoje apsiriboja tik dereguliavimo mantra. Programoje taip pat nesunku atrasti ir aiškų įkvėpimo šaltinį - amerikietišką neokonservatizmą. “Europa, sėkmingai mus mokiusi, kaip išvalstybinti ekonomiką ir politiką, deja, šiandien yra menkas patarėjas, kaip išvalstybinti socialinę (kultūrinę) erdvę. Mums jau neužtenka vien tik kalbėti apie nevyriausybinių organizacijų ar trečiojo sektoriaus skatinimą. Reikalinga sąmoninga politika, iš esmės keičianti mūsų požiūrį į valstybės ir visuomenės santykius”.
“Dešinioji alternatyva” remiasi prielaida, kad visuomenės, valstybės ir ūkio sritys yra glaudžiai susipynusios, todėl jos turi būti reformuojamos kartu. Ši idėja tikrai nėra nauja, o Tėvynės sąjungos tvirtinimas, kad ne materialinis skurdas yra pagrindinis pilietinės visuomenės stabdis, bet, atvirkščiai, pilietiškumo skurdumas veda prie ekonominio chaoso bei didelės dalies žmonių materialinio skurdo, mano įsitikinimu, yra visos Tėvynės sąjungos siūlomos alternatyvos ašis. Kitas esminis programos motyvas - valstybės įsipareigojimas pozityviai suformuluotiems siekiams, o ne trumpalaikiam skaudulių apmarinimui.
“Dešinioji alternatyva“ akcentuoja šeimos ir bendruomeniškumo svarbą, kartu mesdama iššūkį “gerovės valstybės“ modeliui su jo socialinių pašalpų voratinkliu. Esminiu socialinės reformos motyvu skelbiamas šūkis - valstybė turi remti tvirtas šeimas, o ne visą savo dėmesį skirti vien tik asocialumo gaisrui gesinti. Valstybės reformai skirtoje dalyje atvirai žavimasi naujosios viešosios vadybos galimybėmis, o pagrindiniu ūkio politikos šūkiu lieka tradicinė A. Kubiliaus idėja - žinių ekonomika ir tezė, kad “vyriausybė turi būti pasirengusi įgyvendinti ne tik negatyvią savęs ribojimo, bet ir pozityvią ūkio plėtrą skatinančią programą“ (p. 113).
Asmeniškai nemanau, kad naujoji viešoji vadyba yra vienintelė svarbi tema, kalbant apie tikrai pribrendusią valstybės valdymo reformą, pasigedau ir aiškesnės švietimo sistemos ateities vizijos, vargu ar žinių ekonomika padės “išminuoti“ žemės ūkio sektoriaus sprogmenį. Ginčytis su “Dešiniosios alternatyvos“ autoriais galima ir dėl kitų problemų sprendimo. Tačiau, kiek suprantu, paskelbta programa nepretenduoja būti išbaigtu detalizuotu valstybės reformos planu. Programa nesiūlo išbaigtų receptų rinkinio, bet veikiau yra skirta užmegzti diskusiją ir auginti atramą konservatyviai politinei darbotvarkei. Tai didelis iššūkis kitoms politinėms jėgoms. Tyla politikoje toli gražu ne visada gera byla.
