Šiandien tenka pripažinti, kad Rolandas Paksas sugebėjo Prezidentūros politinę krizę paversti Lietuvos politinės sistemos chaosu. Viena vertus, R. Pakso veiksmų režisieriai sugebėjo pasiekti, kad skandalo gaudesyje nukryptume į detales, kasdienius “paksistų” ir “antipaksistų” susirėmimus ir vis dažniau pamirštume, kodėl suabejota tautos išrinktojo prezidento galimybėmis toliau atlikti savo prievoles.
Kita vertus, išryškėjo, kad “rimta” politika, apie kurios reikšmę pastaruoju metu daug kalba tiek politikai, tiek politikos apžvalgininkai, veikiau yra siekinys nei tai, ką šiandien esą užgožė populistinės piktžolės.
Politinė dvikova ar valstybingumo gynimas?
Įsiklausius į dabartines politines diskusijas, pradeda atrodyti, kad svarbiausias nesutarimų šaltinis - R. Pakso asmenybės vertinimas. Šalininkams Paksas - tai karžygys, metęs iššūkį save įsimylėjusiam elitui, gal net Viešpaties siųstas mesijas. Priešininkams į prezidento pareigybę įsikibęs lakūnas - nuolat meluojantis ar net užhipnotizuotas niekšelis.
Apmaudu tai, kad žaidime “myliu/nemyliu Paksą” entuziastingai dalyvauja ir šalies žiniasklaida. Populiariausias dienraštis atidžiai stebi, ar R. Paksas buvo išpažinties, kokias bažnyčias jis aplanko, kiek rankų paspaudė. Skandalais mintančios “Vakaro žinios”, tapusios savotišku Prezidentūros ruporu, mirga piktinančiais montažais, gandais ir bando skaitytojams įkalti tezę: politinis gyvenimas - tai didelis purvynas, kuriame švaresni gali būti arba naujokai arba tie, kurie intensyviausiai teplioja kitus.
Pakso veiksmus planuojantiems “piaro” specialistams labai patogu Prezidentūros skandalą paversti Lietuvos visuomenės kaktomuša. Tačiau pikta, kad solidžia vadinama žiniasklaida įsivėlė į “Vakaro žinių” pasiūlytą žaidimą, kad analitinius svarstymus, kurie galėtų padėti žmonėms nepasiklysti skandalo labirinte, išstūmė radikalia “mes/jie” priešprieša grindžiamo pasaulėvaizdžio tvirtinimas.
Lietuvos politinės partijos, politologai, žurnalistai intensyviai diskutuoja apie “dvi Lietuvas”. Tema tikrai svarbi, tačiau pati tokio pobūdžio diskusija daug prisidėjo prie to, kad didelei visuomenės daliai buvo primestas klausimas: kuriai - “elito” ar “skriaudžiamajai” - Lietuvai priklausai?
Diskusija apie “dviejų Lietuvų” vaizdinio privalumus ir trūkumus - tema, pranokstanti šio straipsnio ribas. Tačiau svarbu pabrėžti, kad prezidento veikla suabejota tikrai ne dėl to, kad jis atstovavo “skriaudžiamai” Lietuvai ir kovojo su nutolusiu nuo žmonių “elitu”. Nė vienas į skandalus įklimpęs prezidento patarėjas nepatiria ekonominių sunkumų. Prezidento ir jo bičiulių prabangūs automobiliai išsiskiria provincijos miestelių gatvėse, Jurijaus Borisovo milijonus Paksas panaudojo malūnsparnio kurui ir vaizdo klipams, o ne socialinėms programoms bei labdarai. Ir į kitų institucijų veiklą Pakso patarėjai kišosi tikrai ne dėl to, kad krimtosi dėl varguolių. Prezidento skandalo ištakos - atskleistas faktas, tad labai tikėtina, kad R. Paksas savo veikloje ne tiek rūpinosi Lietuvos valstybės stiprinimu, kiek vykdė įsipareigojimus per rinkimus jį parėmusiems asmenims ar grupuotėms. Šio fakto grėsmė dar padidėjo pradėjus aiškėti, kad esame Rusijos valdžios pastangų užvaldyti kaimynines valstybes, darant tiesioginę įtaką aukščiausiems politiniams pareigūnams, liudininkai.
Ar pastarųjų trijų mėnesių tyrimai paneigė šiuos nuogąstavimus? Neištrinamas “Almax” pėdsakas, Pakso baimė atsiriboti nuo Borisovo ir akivaizdus nenoras siekti visos tiesos atskleidimo, griežtas Konstitucinio Teismo verdiktas - visa tai nerimą keliančius klausimus pavertė gąsdinančiais atsakymais. Deja, šiandien jie paskendo bendrame šurmulyje ir ginčuose dėl to, kas kaltas, kad šiandien Lietuvoje tarpsta žmonių lūkesčiais manipuliuojančių “politinių gelbėtojų” bacila.
Tikros politikos belaukiant
Rolando Pakso gerbėjai tvirtina, kad, pašalinus dabartinį prezidentą, vienvaldžiu politiniu lyderiu taps Viktoras Uspaskichas. Akivaizdu, kad tai dar vienas viešųjų ryšių triukas, nukreipiantis žmonių dėmesį nuo tikros problemos - ar nuo išorinės įtakos priklausantis politikas gali deramai atlikti prezidento prievoles - prie tariamo pasirinkimo - Paksas ar Uspaskichas? Kita vertus, šis triukas atskleidžia faktą, kad šiandien politinio gyvenimo “madas” diktuoja žmonės, atvirai paniekinę tradicines politines ideologijas.
Kitaip sakant, didžioji dauguma Lietuvos gyventojų politiką įsivaizduoja kaip politinių gaujų karą arba geriausiu atveju kaip bendrai sukurtų ekonominių gėrybių perskirstymą norimu būdu. Dar liūdniau tai, kad, atrodo, ir patys politikai mąsto panašiai. Tiesa, jau seniai Lietuvos politikai tiek nediskutavo apie “nepopulistinės” politikos reikšmę, atsiprašinėjo už praeities klaidas. Kita vertus, kalbėti apie praeities klaidas lengviau, nei jų nekartoti ateityje. Tam reikia iš tiesų įsisąmoninti, kad tik tvirtą vertybinį pamatą turinti politika, besirūpinanti visuomenės bendruoju gėriu, o ne minios skanduojamais įgeidžiais, yra kelias į teisingą ir orią valstybę.
Kol kas praktiškai visi Lietuvos politikai mieliau skaičiuoja, kiek laiko praleido TV laidose ar kiek kartų buvo paminėti laikraščiuose, nei rūpinasi politiko profesijos prestižu. Politikai išmoko vardyti visuomenės negalias: trūksta darbo vietų, susiformavo “skurdo regionai”, mažėja gimstamumas, silpnėja šeimos institutas, bendruomeniškumas merdi, klesti korupcija ir t.t. Tačiau jei gydytojas tesugeba pasakyti diagnozę, ar iš tiesų jis vertas gydytojo vardo? Akivaizdu, kad V. Uspaskicho, R. Pakso ar Vytauto Šustausko siūlomų “receptų” tikslas patikti žmonėms, o ne spręsti realias problemas. Tačiau ir “rimtieji” politikai kol kas tik kartoja perspėjimus apie “gelbėtojų” pavojų, tačiau nepanaudoja tradicinių politinių ideologijų galių.
Liberalizmas, konservatizmas, krikščioniškoji demokratija, socialdemokratija - tai ne vien etiketės, kurias užsiklijuoja partijos. Tai daugiau nei šimtmetį brandintos politinės ideologijos, realių problemų sprendimo būdai, daugybę kartų įrodę pranašumą prieš pavienius “gelbėtojus”. Didžiausia jų vardais pavadintų Lietuvos politinių partijų bėda yra ne kuris nors klaidingas veiksmas praeityje, bet nesugebėjimas savo veiklą grįsti ne vienų ar kitų vadovų įnoriais ar eksperimentais, bet tvirtomis politinėmis vertybėmis. Tai, kad nebandoma įrodyti, jog politinės idėjos nėra vien vadovėlių puošmenos, bet veiksmingi realių problemų sprendimo būdai.
Ar dabartinė politinė sumaištis taps akstinu Lietuvos partijoms iš “politinių gaujų” virsti politinio gyvenimo pamatu? Ar dabartiniame politiniame chaose atsispirsime pagundai ieškoti ne priešų, o atsakymų? Juk nuo atsakymų į šiuos klausimus - net daugiau nei nuo balsavimo dėl prezidento apkaltos Seime rezultatų - priklausys ir tai, kiek mums teks klampoti politinio chaoso pelkėje.
Andrius Navickas yra Demokratinės politikos instituto ekspertas
“Atodangos”
