Kritikuoti Vyriausybę šimtadienio proga jau kažkaip net nebesmagu. Visa jai pareikšta kritika yra absoliučiai teisinga: Vyriausybė ir be strateginių tikslų, ir be lyderystės, ir nesusikalbanti, ir dar daug ką nesmagaus būtų galima apie ją pasakyti. Galima pasveikinti, kad ji šitą šimtą dienų išgyveno.
Išgyvenimas yra jos pagrindinis bruožas. Dabar sveikiname, kad išgyveno šimtą dienų, netrukus gali tekti sveikinti, kad išgyveno iki pirmadienio. Kas blogiausia, kad Vyriausybė pradeda ne tik pati gyventi „išgyvenimo iki pirmadienio“ režimu, bet pradeda ir mus visus įpratinti gyventi tokiu pat išgyvenimo režimu.
Bet šimtadienis yra proga ne tik palenktyniauti, kas kritiškiau apie Vyriausybę pasisakys, bet ir gera proga įžvelgti keletą rimtų problemų bei tendencijų valstybės gyvenime.
Pirmoji tendencija: po praeitų metų, po įstojimo į ES ir NATO, gyvename be didesnių strateginių tikslų (ir ne tik Vyriausybė, bet ir visa Lietuva), gyvename tik nuo pirmadienio iki pirmadienio. Kaip turi atrodyti Lietuva 2015 metais, nežinome, nesitariame ir sau tokio tikslo, - artėti į „Lietuvos - 2015“ viziją sau nekeliame, todėl šimtą dienų pragyvenome chaotiškai, metus pragyvensime chaotiškai, lygiai taip pat galime pragyventi ir visus ketverius metus. Šimtas dienų parodė, kad einame keliu, kuris veda į niekur, nes Vyriausybė sau jokių ilgalaikių tikslų nekelia, o jeigu ir kelia, tai yra tik instrumentiniai tikslai, - įsivesti eurą, tapti Šengeno nare ir pan.
Mes privalome sau kelti daug platesnius, gilesnius ir ilgesnio laiko tikslus, nes be jų gyvenimas darosi betikslis. Lietuva turi visas galimybes po dešimties metų matyti save dinamiškiausia naujoke, sparčiausiai besivejančia senąją Europą, kartu ir susigrąžinančia žmonių pasitikėjimą bei pasididžiavimą savo valstybe, bet tam reikia, kad Vyriausybė ir visa valstybė, kaip politinė institucija, keltų tokį tikslą ir mobilizuotų visus mūsų visuomenės išteklius tokiam tikslui pasiekti. Vyriausybė turi būti lyderė vesdama į aiškius tikslus, o ne trypčiotoja ant kelio į niekur. Šiandien verslas, dinamiškoji dalis visuomenės yra tokių permainų ir tokių tikslų siekimo lyderiais, o betikslė valstybė ir Vyriausybė vis labiau yra tik kliūtis jų kelyje. Prieš penkiolika metų buvo atvirkščiai: valstybė buvo priešakyje, verslas ir visuomenė sekė iš paskos.
Blogiausia yra ir tai, kad senoji Europa taip pat yra ganėtinai pasiklydusi bei sustingusi ir iš jos daug ko nepasimokysime, tačiau būdami veržlūs, būdami iš prigimties labiau dinamiški, mes galėtume realiai sau kelti tikslą - ne kopijuoti Europą, bet eiti savo keliu, daug dinamiškesniu keliu. Daugybė požymių rodo, kad didelė dalis visuomenės ir verslo Lietuvoje yra ambicingi, dinamiški ir nebijantys imtis iniciatyvos (ką rodo vien tik emigracijos apimtys) ir šį potencialą būtų galima išnaudoti labai produktyviai, bet tam reikalinga Vyriausybė, kuri prisiima atsakomybę būti permainų lydere, o ne pasiklydusia kelyje į niekur. Eidami į niekur, mes paprasčiausiai prarandame laiką. Ir ši Vyriausybė vis labiau darosi prarasto laiko Vyriausybe.
Iškyla natūralus klausimas, kodėl Vyriausybė nėra tokia lydere, kodėl ji nesistengia ar neįstengia mūsų visų sutelkti aiškiems ilgalaikiams tikslams? Būtų galima labai paprastai sakyti, kad neturime Vyriausybės - permainų lyderės, todėl, kad žmonės balsavo ne už tas partijas ir ne tokia koalicija buvo sudaryta. Bet tai būtų per daug supaprastintas pasakymas. Didesnė bėda yra tai, kad mūsų valstybės gyvenimas yra sukurtas ir susiklostęs taip, kad Vyriausybė nemoka ir todėl nenori ir negali būti lydere.
Norint, kad Vyriausybė gebėtų būti lydere, reikia, kad ji išmoktų mąstyti ir veikti prioritetais, tai yra gebėtų aiškiai išskirti 2-3 svarbiausius ilgalaikius savo darbo tikslus, gebėtų juos apibūdinti išmatuojamais parametrais, ir gebėtų numatyti veiksmus, kurių dėka tokių tikslų bus pasiekta. Išmatuojami parametrai reikalingi tam, kad Vyriausybė sugebėtų parodyti, kad ji sugeba išsikeltų tikslų pasiekti, t.y. kad ji sugeba būti permainų lydere. Dar svarbiau, kad atitinkamai būtų sutvarkytas ir biudžetas, tai yra tokių tikslų siekimui turi būti numatyti realūs pinigai. Dabar Vyriausybė dirba rašydama šimtus labai gražių strategijų ar programų, jose numato šimtus vienas kitam prieštaraujančių prioritetų, tiems prioritetams po trupinėlį išdalija visus turimus pinigus ir galų gale nieko nepasiekia. Su Vyriausybe, išsibarstančia tarp šimtų vadinamųjų prioritetų, kitaip sakant, su Vyriausybe, vedančia į niekur, valstybė lieka be jokių instrumentų pasiekti kokių nors tikslų.
Šiandien Vyriausybės nesugebėjimas formuluoti aiškių prioritetų, negebėjimas kasdienės veiklos organizuoti taip, kad šių tikslų būtų siekiama, neleidžia Vyriausybei būti lydere. Tai ne Algirdo Brazausko bėda. Ir net ne šios Vyriausybės bėda. Tai valstybės valdymo sistemos bėda. A. Brazausko bėda yra tai, kad jis tokios sisteminės bėdos nemato ir nesiruošia jos taisyti.
Penkiolika metų gyvenome turėdami aiškius tikslus. Tai buvo Sąjūdžio revoliucijos iškelti tikslai: nepriklausomybė, demokratija, rinkos ekonomika, integracija į Vakarus. Tikslai buvo tokie stiprūs, kad net ir vis prasčiau veikiant valstybei kaip institutui, į tuos tikslus vis tiek judėjome ir juos pagaliau pasiekėme. Turime konstatuoti, kad penkiolika metų kūrėme valstybę, nelabai galvodami apie tai, kaip ji pati veikia, kaip ji yra valdoma, kaip ji sugeba formuluoti ir siekti prioritetų ir tikslų įgyvendinimo.
Toliau taip gyventi nebegalime. Šimtas dienų parodė, kad gyvename be tikslų, kad judame keliu, kuris veda į niekur, kad valstybė ir Vyriausybė nebesugeba būti lydere mūsų gyvenime.
Į klausimą, ką daryti, žinau vienintelį atsakymą. Vienintelis ir pagrindinis receptas šiandienos negaliai įveikti - reikia rekonstruoti valstybę, reikia rekonstruoti valstybės valdymą, reikia valstybę išmokyti gyventi ir veikti, pasirenkant aiškius prioritetus, ir sykiu valstybei sugrąžinant gebėjimą būti lydere. Kelią į niekur turime pakeisti keliu į aiškų tikslą.
Antraip pirmasis šimtas tuščių dienų labai greitai pavirs pirmais tuščiais metais.
Gal būt šiandieninės valdančios daugumos ir Vyriausybės nepriversime suvokti tokios rekonstrukcijos reikmės ir ji nieko nekeis, tačiau turime padaryti viską, kad bent po ketverių metų būtume pasiruošę kaitai.
“Omni laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
