Vyriausybės ataskaita šį kartą yra gana objektyvi ir atspindinti realią Vyriausybės veiklą bei jos pasiekimus 2014 metais. Už tai galima net ir santūriai pagirti. Tikėtina, kad Vyriausybė, rašydama šią ataskaitą, norėjo išvengti praėjusių metų situacijos, kai ataskaitoje už savo veiklą ir pasiekimus 2013 metais surašė tokių nenusipelnytų ditirambų sau, kad mes turėjome paskelbti pamfletinę „Tikrąją Vyriausybės ataskaitą apie veiklą 2013 metais”, kurioje išsišaipėme iš Vyriausybės siekio sau priskirti visus nuopelnus už ekonomikos atsigavimą. Šį kartą Vyriausybė vengė tokių klaidų, todėl ataskaita ir yra žymiai objektyvesnė.
Ką rodo ši objektyvesnė ataskaita? Už ką dar galima pagirti Vyriausybę?
Akivaizdu – praėjusius metus žymėjo du Lietuvos istorijoje svarbūs pasiekimai: suskystintų gamtinių dujų terminalo veiklos pradžia ir euro įvedimas. Be abejo, tikėtis iš šios Vyriausybės objektyvaus įvertinimo, kad ir vienu ir kitu atveju jai teko tik techniškai užbaigti anksčiau pradėtus darbus, būtų neįmanomas dalykas. To ir šioje ataskaitoje netenka atrasti, nors akivaizdu, kad 2010 metais, kai pradėjome terminalo statybą ir visą dujų sektoriaus pertvarką, turėjome ir socdemus, ir „Gazprom“ šio projekto opozicijoje. Tačiau tai, kad ši Vyriausybė sugebėjo pratęsti mūsų pradėtą svarbų darbą, yra verta pagyrimo. Ypač, kad sunkiausia kliūtis tęsiant šį darbą buvo pačių valdančiųjų sukurta A. Skardžiaus vadovaujama komisija. Tai, kad premjeras A. Butkevičius, su mūsų, t.y. opozicijos, pagalba sugebėjo įveikti A. Skardžiaus kliūtį, yra svarbiausias šios Vyriausybės pasiekimas užbaigiant terminalo statybą.
Lygiai taip pat ir su euro įvedimu: šiai Vyriausybei teko pareiga techniškai tvarkingai įvesti eurą. Rūpintis sunkiu atitikimu Mastrichto kriterijams šiai Vyriausybei praktiškai jau nebereikėjo, nes tai iš esmės buvo pasiekta ankstesnės Vyriausybės laikotarpiu. Politiškai reikėjo tik įveikti L. Graužinienės nuogąstavimą, kad įvedus eurą Lietuvos žmonės badaus bei R. Pakso norą ir šiuo klausimu rengti referendumą. Tiek Darbo partijos, tiek ir „Tvarkos ir teisingumo“ politinė rezistencija euro įvedimui buvo įveikta, kai konservatorių ir liberalų opozicija vieningai pareiškė, kad remia euro įvedimą ir Vyriausybės pastangas tai realizuoti.
Vyriausybė savo ataskaitoje kalbėdama apie terminalo statybos užbaigimą ar euro įvedimą nedrįsta paminėti, kokį svarbų vaidmenį įgyvendinant šiuos projektus suvaidino nuoširdi opozicijos parama šiems projektams. Bet mūsų toks nekonstruktyvus Vyriausybės požiūris į konstruktyvią opozicijos veiklą jau nebestebina. Mes vis tiek norime pagirti Vyriausybę ir pasidžiaugti su visa Lietuva šiais dviem svarbiais rezultatais: veikiančiu terminalu ir euro įvedimu.
Būtų galima pagirti Vyriausybę ir už tai, kad laikėsi partijų pasiekto susitarimo – geopolitinės grėsmės akivaizdoje sparčiau didinti krašto apsaugos finansavimą, bet tai įvyko dėl to, kad tokių pastangų, kai krašto apsaugos ministras ragino visus ramiai miegoti, pareikalavo pirmiausia Prezidentė ir opozicija. Vyriausybę galima pagirti, kad ji ir tai nutarė priskirti prie savo nuopelnų. Deja, tenka labai apgailestauti, bet čia pasibaigia mano galimybės tęsti pagiriamuosius žodžius Vyriausybės veiklai, nes gana objektyviai surašyta Vyriausybės veiklos ataskaita objektyviai atspindi tai, kad daugiau Vyriausybė per praeitus metus nieko svarbaus ir nenuveikė. Skaitydamas ataskaitą net jauti gailestį tiems ministerijų klerkams, kurie gavę užduoti parašyti reikšmingą ataskaitą, vertėsi per galvą bandydami išvardinti visus kasdienius darbelius ir taip atliko labai gerą darbą – dar kartą įrodė, kad ši Vyriausybė, deja, jokios naujų idėjų lyderystės ant savo pečių nėra pajėgi nešti. Tai, kas nuo anksčiau važiavo bėgiais, kaip terminalo statyba ar euro įvedimas, ačiū Dievui, Prezidentei ir opozicijai, šios Vyriausybės buvo užbaigta, bet ko nors nauja nebuvo sugebėta pradėti.
Atrodo, kad pats Premjeras šią savo Vyriausybės veiklos silpniausią vietą pagaliau pradeda suprasti, todėl tiek dėmesio dabar skiria taip vadinamam „naujam socialiniam modeliui“ – apie šias Vyriausybės pastangas keletą žodžių pasakysiu vėliau.
Be abejo, ataskaitos objektyvumas baigiasi toje vietoje, kurioje reikėtų kalbėti ne tik apie Vyriausybės nuveiktus kasdienius darbelius, bet ir apie gana didelius skandalus. Turbūt neverta stebėtis, kad šioje ataskaitoje nė žodžiu nėra užsiminta apie didžiausią per visą Nepriklausomybės istoriją skandalą, kai iš pareigų dėl galimo neskaidrumo buvo priversti pasitraukti net 9 viceministrai. Taip pat nėra nieko pasakyta apie „dramblių pirkimo“ skandalą Vidaus reikalų ministerijoje. Tai irgi nestebina. Premjeras mėgsta ir sugeba nuo tokių skandalų atsiriboti, lyg tai su juo būtų nesusiję. Nors pats Premjeras pirmiausia yra atsakingas už tai, kad politinio, valstybinio veikimo standartai šioje Vyriausybėje yra nuleisti labai žemai – tai tęsiasi nuo pat pradžių, kai paaiškėjo, kad koalicijos partneriais gali būti teisiama partija, kad ministrais šioje Vyriausybėje gali būti bet kas, kad jų galima ieškoti net gatvėje, kad apie būsimųjų ministrų dalykines savybes niekas net nekalbėjo, kad apie jų sugebėjimą būti savo srities idėjiniais lyderiais niekas net nesvajojo. Paradoksas, bet net du praėjusiais metais įvykę ministrų pasikeitimai ne tik maloniai nustebino, kad rimti profesionalai, nepaisant Premjero pastangų, sutiko ateiti dirbti į šią Vyriausybę, bet kartu tai kontrastingai pabrėžė, kokia nestipri profesionaliai yra likusi Vyriausybė ir kokia galėtų būti visa Vyriausybė, jeigu joje dirbtų tokie pat profesionalai.
Kai Vyriausybės veiklos standartai yra nuleisti taip žemai, tai po to nėra ko stebėtis, kad Vyriausybės veiklos ataskaita yra tuščia. Norint ką nors nuveikti reikia idėjų, reikia lyderystės, reikia gebėjimo pasiekti rezultatą, o ne gebėjimo per dieną du kartus pakeisti nuomonę.
Todėl, dar kartą atidžiai panagrinėjus Vyriausybės ataskaitą, tenka konstatuoti, kad ji geriausiai atspindi vieną svarbiausių šios Vyriausybės pasiekimų – Vyriausybei nuo pat veiklos pradžios gana sėkmingai sekasi įrodyti, kad Lietuva daugelyje sričių gana sėkmingai gali gyvuoti ir neturėdama jokios Vyriausybės ar atitinkamų ministrų. Ekonomikos, aplinkos apsaugos, žemės ūkio, švietimo, kultūros, net ir krašto apsaugos bei daugelis kitų ministerijų veikia taip, lyg jų ir nebūtų, o ministro pavardę sugebi prisiminti tik sunkiai įtempęs atmintį. Galime pasidžiaugti, kad, pasirodo, valstybė yra stipri ir gyvybinga, iš inercijos dar vis važiuoja, ypač ten, kur neblogi bėgiai buvo nutiesti, tačiau stagnacija pereina į vis gilesnę eroziją.
Aš ilgai galvojau, kas lemia tokį šios Vyriausybės paviršutinišką veikimą ar neveikimą: iš pradžių atrodė, kad gal trukdo trūkumas šiuolaikinių žmonių, prastas užsienio kalbų mokėjimas ir to lemtas negebėjimas pažinti modernaus pasaulio, kartais atrodė, kad kai kas gal tiesiog intelektualiai yra nepajėgus tokio darbo tinkamai realizuoti, bet kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad pagrindinis bruožas, lemiantis tokį paviršutinišką darbą šioje Vyriausybėje, yra labai paprastas – tai abejingumas. Visuotinis abejingumas. Abejingumas valstybės reikalams, abejingumas savo sričiai, abejingumas žmonių rūpesčiams, net ir abejingumas žmonių tragedijai, kai valstybei tenka gelbėti į nelaimę patekusius. Abejingumas net ir šioje ataskaitoje yra pagrindinis bruožas – galiu pajuokauti, kad Vyriausybė pasidarė tokia abejinga viskam, kad jau nebenori net girtis. Ir tai jau yra ne šios Vyriausybės problema, tai mūsų visų problema, visos Lietuvos problema, kad susitaikome ir toleruojame tokią Vyriausybės abejingą veiklą ar neveikimą.
Lyderystė yra abejingumo antipodas. Lyderystė yra tai, kai dega akys, kai rūpi, kai siekiama rezultato, abejingumas – kai visa tai pakeičia veiklos imitacija. Gali būti net „kunkuliuojančios veiklos“ imitacija, kai skelbiama daug planų ir giriamasi tariamai dideliais pasiekimais, bet realybėje rezultatai yra visai kitokie.
Gerbiamas Premjere, jūsų veiklos rezultatas yra tas, kad ekonomikos augimas pradeda lėtėti. Ir tai yra pasekmė to, kad iki šiol ekonomikos reikaluose, kurie po krizės važiavo ant neblogų bėgių, jūs užsiėmėte tik kunkuliuojančios veiklos imitacija. Minimalios mėnesinės algos didinimas yra reikalingas, bet jūsų veikloje tai jau tapo pačia veiklos imitacija, nes daugiau ekonominėje šios Vyriausybės politikoje nieko ir nėra.
O juk situacija verčia su vis didesniu nerimu žiūrėti į Lietuvos ekonomikos ilgalaikę ateitį: lyg šiol spartų ekonomikos augimą lėmė Lietuvos pigesnė darbo jėga. Pagal BVP/capita pasiekėme 75% ES vidurkio, tačiau atlyginimai siekia tik 25% ES vidurkio. Sparčiau augant atlyginimams, ko visi siekiame, jau šiandien turime pradėti rūpintis naujais konkurenciniais pranašumais. Tačiau valdžia sėdi abejinga, nes galvoja, kad populiarumui išlaikyti užtenka tik MMA laikas nuo laiko padidinti. To pasekmė – nuo 2012 metų pabaigos, praktiškai nuo Seimo rinkimų, iki tol stebėtas spartus eksporto augimas pasibaigė. Tai svarbiausias šios valdžios abejingumo „pasiekimas“ (1 pav.). Ar mes girdėjome kokį nors šios valdžios nuoširdų susirūpinimą šiuo klausimu? Ne, nes abejingiems tai nerūpi.
Ir pabaigai, kokia gali būti tokio abejingumo kaina. Pažiūrėkime į „Eurostat“ duomenis: per pastaruosius 10 metų Lietuvos BVP/capita, matuojant pagal PPP, nuo 45% ES vidurkio pakilo iki 75%. Aplenkėme net Estiją. Jeigu gebėtume tokius augimo tempus išlaikyti ir per ateinančius 15 metų, priartėtumėme prie Švedijos ir Vokietijos lygmens (2 pav.).
Tam mūsų ekonomikoje reikia naujų konkurencingumo pranašumų, nes ant tų pačių pigios darbo jėgos pranašumų sparčiai nebeaugsime: tam reikia inovacijų, naujų idėjų, dinamikos ne tik ekonomikoje, bet ir politikoje. Tam reikia tikros Vyriausybės lyderystės, o ne vis labiau įsivyraujančio valdžios abejingumo. Šiandieninis valdžios abejingumas mums kainuoja rytdienos gerovę. Jeigu norime „rytoj“ gyventi kaip vokiečiai, šiandien turime atsikratyti abejingumo. Nes abejingumas reiškia stagnaciją, o stagnacija reiškia, kad gyvenimas bėga pro šalį. Dar nė viena šalis nesukūrė savo žmonėms gerovės būdama apimta visuotinės stagnacijos.
Todėl mes tikrai „neabejingai“ vertinsime Vyriausybės pastangas stengiantis ką nors naujo pasiūlyti. Galiu pasakyti, kad susipažinę su pasiūlymais taisyti Darbo kodeksą, tai vertiname palankiai, nors galime pastebėti, kad jau šiandien Lietuva būtų galėjusi gyventi su panašiomis Darbo kodekso nuostatomis, jeigu socdemai, būdami opozicijoje, nebūtų aklai ir abejingai priešinęsi mūsų teiktoms analogiškoms pataisoms. Ką padarysi, kaip sakoma – geriau vėliau, negu niekada.
Tačiau siūlomos pertvarkos „Sodroje“ mūsų neįtikina ta apimtimi, kiek Vyriausybė perkeldama į valstybės biudžetą didelę dalį „Sodros“ išlaidų, kartu neperkelia atitinkamų pajamų. Čia vėl galima įžvelgti tą pačią bėdą – cinišką valdžios abejingumą esminiams valstybės finansų ateities reikalams, ypač jei ta ateitis prasidės tik po šios Seimo kadencijos.
Būtų galima dar ilgai tęsti ataskaitą apie valdžios abejingumą – nuo gelbėjimo reikalų iki švietimo reikalų, net ir parama Ukrainai galėtų būti platesnė bei gilesnė, jeigu netrukdytų to paties abejingumo bacilos. Tačiau baigdamas noriu pasidžiaugti Lietuvos gyvybingumu – net ir su tokia abejinga valdžia, Lietuva gyvuoja. Galėtų sparčiau ir energingiau veržtis į priekį, bet gerai bent jau tiek, kad dar neriedame atgal. Už tai ir noriu padėkoti Lietuvos žmonėms.
