Visų pirma, senokai pastebime Vyriausybės darbo tendenciją, kuri tampa vis ryškesnė ir vis pavojingesnė: kuo arčiau rinkimai, tuo mažiau Vyriausybės pačioje Vyriausybės veikloje, o tai darosi vis pavojingiau. Atskiros žinybos ir ministerijos vis labiau veikia kaip atskiri partizanų būriai, neturintys jokios bendros vadovybės, tačiau partizaniškai besikaunantys už savo susigalvotą tikslą. Vieni už gerą, kiti - už prastą. O kai Vyriausybės kolektyvinės politinės valios lieka vis mažiau, Seimas vis labiau tampa tikru anarchistų būriu, kuriame veikianti valdančioji koalicija nesivadovauja kokia nors politine logika.
Kairė ranka nežino, ką daro dešinė
Antradienį Dešiniosios Koalicijos formate surengėme gerą konferenciją apie energetikos reikalus po 2010 metų - kaip gyvensime ir ką kūrensime. Paaiškėjo jau įprastu tampantis lietuviškas reiškinys – Vyriausybės veikloje kairė ranka nežino, ką daro dešinė. Vyriausybės paskirtas derybininkas A.Abišala, remdamasis tais pačiais skaičiais aiškina, kad 2010 metais, jeigu reikės uždaryti Ignalinos AE, Lietuva susidurs su apsirūpinimo elektra problemomis, ir todėl reikia derėtis su ES dėl uždarymo atidėjimo. Tačiau Vyriausybės valdomos "Lietuvos energijos" vadovas R.Juozaitis teigia, kad Lietuva neturės problemų apsirūpinant elektra. Remiantis Juozaičio argumentais išeitų, kad tokiu atveju nėra ko ir derėtis su ES dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo.
Būtų gerai, jeigu tai būtų tik lietuviškas nesusikalbėjimas ar noras žinybos vadovui būtinai aiškinti, kad jo institucija puikiai tvarkosi, ir jos veiklos srityje nėra ir ateityje negali būti jokių problemų. Būtų blogiau, jei paaiškėtų, kad už tokio tariamo nesusikalbėjimo slypi ir kieno nors interesai, jog su Briuseliu, pateikiant priešingas žinias iš Lietuvos, būtų tikrai nesusikalbėta. Taip mes visiškai netikėtai taptume nuogi ir priklausomi tiek nuo rusiškos elektros, tiek nuo rusiškų dujų.
Premjero aiškinimas, jog tai yra tik paprastas nesusikalbėjimas tarp dviejų institucijų, visiškai nepatenkina. Neįtikina ir G.Kirkilo teigimas, kad Lietuva turi turėti ir planą A, ir planą B. Jeigu Vyriausybė sako, kad ji turi planą B, kaip patogiai išgyventi uždarius Ignalinos AE, tai tada su planu A nėra ko važiuoti į Briuselį. Bet pradžioje turime sužinoti, kokia yra Vyriausybės, o ne atskirų institucijų ar atskirų žmonių pozicija - užteks elektros ar neužteks, jeigu uždarysime Ignalinos AE?
Ministrai nesusikalba su Premjeru
Antras epizodas, kurio taip pat negalime neaptarti, - paaiškėja, kad dėl mūsų karių buvimo Irake ministras J.Olekas nesusikalba ne tik su Prezidentu bei užsienio reikalų ministru, bet ir savo viršininku - Premjeru. Ir Premjeras, ir URM ministras - už buvimą Irake, o štai Olekas - prieš. Ir vėl tenka užduoti tą patį klausimą - kokia yra Vyriausybės pozicija - už ar prieš? Ir galų gale, kaip ši konfliktiška ir Lietuvos autoritetą griaunanti situacija išsisprendžia?
Ir trečias epizodas – galime pagirti ministrą P.Vaitiekūną už jo narsą pristabdant ES-Rusijos derybų mandato patvirtinimą, kol į mandatą nebus įtraukti teisėti Lietuvos reikalavimai. Visgi kažkodėl diskusijose Seimo Europos reikalų komitete mes, opozicijos atstovai, turime ginti ministrą nuo valdančios koalicijos atstovų puolimo, kad tokie ministro veiksmai, girdi, nebuvo suderinti nei su Seimo valdančia dauguma, nei tuo labiau - su Vyriausybe. Ir nors po vakar Vilniuje vykusio užsienio reikalų ministrų pasitarimo galima pasidžiaugti, kad viskas klostosi pakankamai sėkmingai, tačiau galiu spėti, kad jei pozicijų derinimas Briuselyje nebus labai lengvas, tai valdančios koalicijos puolimas prieš ministrą artimiausiu metu sustiprės. Ir vėl belieka tik paklausti - tai kokia Vyriausybės pozicija yra šiuo ypatingai svarbiu Lietuvos užsienio politikos klausimu?
Tenka priminti, kad pagal Konstituciją Vyriausybė yra ne tik atskirų ministrų būrelis, kuriame kiekvienas savo darže daro, ką nori. Vyriausybė yra kolektyvinė institucija, svarbiausiais klausimais priimanti kolektyvinius sprendimus ir juos solidariai įgyvendinanti, tiek per atskiras ministerijas, tiek per valdančią daugumą Seime.
Kenčia valstybės prestižas
Deja, kuo toliau, tuo labiau dabartinės valdžios situacija darosi panaši į anarchistų susibėgimą. Valstybės reikalai ir prestižas dėl to vis skaudžiau kenčia. Skaudžiai kentėti gali net ir tie geri darbai, kurių kartais imamasi.
Ir pabaigai - noriu priminti, kad jau praėjo daugiau nei mėnuo, kai atsistatydino Švietimo ir mokslo ministrė R.Žakaitienė. Tačiau Premjeras iki šiol nepateikė kandidato į šį postą, nors yra žadėjęs ministrą surasti per savaitę. Matyt, ruošiamasi partizaniškai laikinai vadovauti minimai ministerijai iki pat Seimo rinkimų.
Partizaninė užsienio politika ir valdančios koalicijos anarchizmas
Vienas iš tokių gerų darbų, kuriuos ir šiai valdžiai pavyksta padaryti, yra pastarojo laikotrapio Užsienio reikalų ministro veikla, bandant keletą tiek Lietuvai, tiek visai Europai svarbių dalykų įtraukti į ES-Rusijos derybų mandatą. Tokia principinė laikysena jau dabar turi gerų rezultatų – Lietuvai pavyko suorganizuoti net penkių užsienio reikalų ministrų kelionę į Gruziją. Ar pavyks iki galo suderinti ir Lietuvos bei kitų ES valstybių pozicijas dėl derybinio mandato, atsižvelgiant ir į Lietuvos pasiūlymus, - pamatysime artimiausiu metu. Tenka tik apgailestauti, kad ministerijai įgyvendinant neblogus darbus, buvo iš anksto visiškai nepasirūpinta nei flangais, nei užnugariu net ir Lietuvos viduje. Ministerijos partizaninis veikimas tokioje situacijoje turi savo pliusų, bet gali turėti ir skaudžių minusų. Būtų gerai, kad valdančios koalicijos atstovai Seime Lietuvos užsienio politikos reikaluose sumažintų savo anarchizmo dozes.
Vienas iš tokio anarchizmo pavyzdžių - praeitą ketvirtadienį valdančios koalicijos, ir visų pirma socialdemokratų, balsais sustabdytas rezoliucijos dėl padėties Gruzijoje svarstymas, nepaisant to, kad ministras P.Vaitiekūnas viešai sakė, kad ir Gruzijai, ir Lietuvai tokia rezoliucija yra labai reikalinga. Tikiuosi, kad rytoj užteks sveiko proto tokią rezoliuciją, kurią dabar tik ką suderinome tarp įvairių frakcijų atstovų, Seimo posėdyje priimti be didelių diskusijų.
Kiek gavo koalicijos partneriai Vilniaus mieste?
Vilniaus miesto valdžios “vaizdelis” - vis aiškesnis ir baisesnis. Šimtai tūkstančių litų (beveik pusė milijono), kurie skiriami vienam balsui nupirkti, verčia užduoti du paprastus klausimus: pirma, iš kur tokie pinigai atsirado, ir antra, kiek jų jau buvo išleista, kol STT dar nestebėjo Vilniaus miesto savivaldybės? Jeigu taip įžūliai ir tokias sumas siūlė vienam Tarybos nariui, tai kiek yra tų Tarybos narių, kurie tyliai, STT nematant, tokius pinigus paėmė?
Dėl pinigų kilmės – R.Paksas ir visa ‘Tvarkos ir teisingumo” vadovybė galėtų ir neaiškinti, kad jie nežino, iš kur E. Lementauskas tokius pinigus gavo, ir kad jis naudojo ne partijos pinigus. Galima patikėti, kad tie pinigai buvo laikomi “kojinėje” ir nebuvo deklaruoti partijos sąskaitoje, bet visiškai akivaizdu, kad E.Lementauskas, būdamas partijos vicepirmininku, tokią pinigų sumą galėjo sukaupti ir naudoti tik su visos partijos vadovybės žinia. Taip pat partijos vadovybė galėtų viešai nekalbėti, kad Lementauskas veikė vienas ir su niekuo nesitardamas. Toks aiškinimas yra visiškai neįtikinantis.
Liepto galą “tvarka ir teisingumas” priėjo. Melas, apgaulė, sukčiavimas, kuris matėsi ir anksčiau, galų gale atsiskleidė visu grožiu. Kitaip kaip organizuotos (skirtingai nuo pavienės) korupcijos to nepavadinsi. Gaila tik rinkėjų, kurie tokia korumpuota tvarka ir korumpuotu teisingumu vis dar tiki.
Keistos socialdemokratų pretenzijos į mero postą
Tačiau negaliu suprasti tų partijų – socialdemokratų ir lenkų rinkimų akcijos, esančių toje pačioje koalicijoje su “tvarkdariais”. Socialdemokratų primityvus cinizmas – tariamai laikinai sustabdytas dalyvavimas koalicijoje, bet toliau sėdint su tais pačiais korumpuotais koaliciantais už vieno stalo – tai visiškas socialdemokratų fiasko. Apie kokią kovą su korupcija ši partija dar gali kalbėti, jeigu negali padaryti elementaraus politinio veiksmo ir parodyti, kad neturi nieko bendro su korumpuota tvarka ir mafijiniu teisingumu? Nebent yra dar blogiau, nei mes galvojame, ir patys socialdemokratai Vilniaus savivaldybėje iš paksistų yra gavę kokių nors “koaliciją stiprinančių” dovanėlių, o dabar bijodami šantažo tyli. Dar keisčiau atrodo socialdemokratų pretenzijos į mero postą – patys sudarę galimybę formuotis šiai gėdingai korumpuotai valdžiai, neatrodo, kad atgailautų už savo klaidą. Jie tiesiog sėdi korupcijos baloje ir sako, kad išlips iš jos tik tada, jeigu kas nors jiems duos mero postą. Būtų juokinga, jeigu kaip vilniečiui nebūtų liūdna ir skaudu.
Parengta pagal 2008 m. gegužės 12 d. spaudos konferenciją
