Stipri bendruomenė - stipri valstybė: geresnio apibrėžimo svarbiausiai šių dienų mūsų gyvenimo strategijai negalėtumei ir surasti. Tačiau kodėl šiame racionaliajame proto amžiuje yra svarbus toks, atrodytų, praeities reliktas kaip bendruomenė? Juk bendruomenė – tai visų pirma jausmų bendruomenė.
Natūrali organiška bendruomenė yra širdžių, o ne protų sąjunga. Protas yra individualizmo pamatas, širdis yra bendruomenės pamatas. Tai kodėl racionali XXI amžiaus valstybė gali būti stipri tik tiek, kiek stipri yra bendruomenė, tai yra kiek stiprus yra žmonių gebėjimas jungtis širdžių, ne vien tik protų sąjungai?
Kalbėdamas apie bendruomenės ir valstybės santykį noriu paliesti esminius du klausimus, – visų pirma bendruomenės svarbą visuomenės moralinių vertybių stiprumui ir, antra, bendruomenės svarbą visuomenės pilietiškumui ir pilnutinei demokratijai.
Nepriklausomybės entuziazmo apimti išgėrę pilną laisvės taurę šiandien jau matome, kad laisvė negali būti be ribų, matome, kad šiandieninėje globalizacijos karuselėje pradeda stigti kažko pastovaus ir nekintamo, į ką galėtumei atsiremti to net nepajusdamas. Ir tai yra ne kas kita, kaip tik per amžius kurtos ir išsaugotos bendrabūvio taisyklės, moralės normos, visa tai, ką vadiname moraliniu imperatyvu.
Šioje vietoje, kalbėdamas apie moralės ir bendruomenės santykį, būdamas konservatoriumi negaliu nepacituoti konservatyviosios minties pradininko, garsaus XVIII a. pabaigos britų filosofo ir politiko Edmundo Burke minčių. Anot Burke, yra du šventi dalykai, kurie apsaugo žmogų nuo jo klaidų ir kvailysčių, kitaip sakant, kurie sukuria jo elgesiui moralinį imperatyvą, – tai tikėjimas Aukščiausiojo valia ir jo teisinga bausme bei kolektyvinės išminties moralinis imperatyvas, saugomas to, ką apibendrintai vadiname tradicijomis. Abu tam tikra prasme yra bendruomenės produktai ir yra saugomi bendruomenėje. Burke teigė: „individas yra kvailas, minia konkrečiu momentu yra kvaila, kai veikia nesvarstydama; bet giminė yra išmintinga ir, kai jai duodama laiko, ji, kaip giminė, visuomet veikia teisingai“. Giminė, bendriausia prasme žmonių bendruomenė, ir skiriasi nuo minios tuo, kad yra susieta jausmo, patirties bendrumo, praeities ir ateities ryšių. Burke teigia, kad visuomenei yra būtina turėti priemonių žmonių aistroms pažaboti. Giminės, bendruomenės senos tradicijos tvarka ir autoritetas ir yra tos pirminės ir svarbiausios priemonės aistroms pažaboti ir laisvei garantuoti. Vienišas protas, anot Burke, niekados nesugebės žmonių pririšti prie jų pareigos, prie jų moralinio įsipareigojimo. Moralės imperatyvas gimsta bendruomenės tikėjime ir saugomas bendruomenės tikėjime. Sunaikink bendruomenę ir turėsi tik minią, nesaistomą jokio moralės imperatyvo.
Kitas didis XIX a. konservatyvusis mąstytojas ir rašytojas Alexis de Toqueville’is savo garsiojoje knygoje „Apie demokratiją Amerikoje“ teigia, kad demokratinei valstybei pats svarbiausias yra žmonių gebėjimas asocijuotis, tai yra žmonių gebėjimas būti kartu ir veikti kartu. Toqueville’is dar jaunoje Amerikos demokratijoje įžvelgė pavojingų valstybės centralizacijos ir biurokratizacijos tendencijų, kurios žlugdo visuomenės gyvybingumą. Amerikos tyrinėjimai Toqueville’iui rodė, kad yra tik dvi institucijos, kurios gali įveikti centralizuotos biurokratinės valstybės visuomenę žlugdančias tendencijas: tai vietinė savivalda ir savanoriška asociacija arba bendruomenė. Jam atrodė, kad stabilios demokratijos egzistavimo sąlyga yra žmonių dalyvavimas šiose institucijose. Skleisdamos savo idėjas ir sukurdamos konsensusą, jos tampa pagrindu atsirasti konfliktui tarp skirtingų organizacijų, kuris yra būtinas norint apsisaugoti nuo demokratinės valstybės polinkio į centralizaciją. Bendruomenės sukuria naujus ir savarankiškus galios centrus, kurie rungiasi su centrine valdžia ir taip apriboja centrinės valdžios galią. Demokratija be bendruomenių yra pavojingas ir nestabilus dalykas, – sako Toqueville’is.
Tą patį XX a. tvirtina ir garsus amerikiečių sociologas Robertas Putnamas savo knygoje „Kad demokratija veiktų“ labai įtikinamais faktais įrodęs, kad Šiaurės Italijoje, palyginti su Pietų Italija, ir ekonomika yra stipresnė, ir demokratija yra daug gyvybingesnė tik todėl, kad Šiaurė tradiciškai pulsavo gyvybingu ir įvairialypiu bendruomeniniu gyvenimu, arba, kaip Putnamas sako, šiaurė yra turtinga socialinio kapitalo, o pietuose tradiciškai gyvavo tik viena – mafijos bendruomenė.
Be „mažosios politikos“ – bendruomenių ir laiptinių politikos nebus ir tikrojo pilietiškumo. Be meilės savajai bendruomenei nebus ir tikro patriotizmo. Be tikro pilietiškumo ir tikro patriotizmo valstybė visada bus labai silpna.
Taigi akivaizdu, kad stipriai valstybei yra būtinos stiprios bendruomenės. Žvelgiant į šiandieninę Lietuvą tenka pažymėti, kad mes didele dalimi esame praradę bendruomenystės gebėjimą. Stalinas pirmuosius trėmė bendruomenių lyderius: šaulius, mokytojus, kunigus. Tik dabar pradedame atrasti tikrosios bendruomenės džiaugsmą, tokį skirtingą nuo dirbtinio kolektyvizmo prievartos. Deja, mūsų laukia dar ilgas kelias atgal į tikrąją bendruomenę. Štai 2002 metais visoje Europoje „Eurobarometro“ atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad esame mažiausiai bendruomeniška tauta: 80 proc. lietuvių prisipažino, kad nedalyvauja jokioje bendruomeninėje ar visuomeninėje veikloje, Švedijoje tokių buvo tik 5 proc. Todėl ir nėra keista, kad tuo metu net 56 proc. lietuvių sakė, kad valstybės valdymui jiems labiau tinka stiprus lyderis, kurio nevaržo nei parlamentas, nei rinkimai, (Švedijoje – 20 proc.), o savo valstybe didžiavosi tik 55 proc. lietuvių (švedų – 90 proc.).
Ko reikia bendruomenei? Ne tik įstatymų ir pinigų. Bendruomenei reikia meilės ir atjautos (solidarumo) kultūros, tikėjimo ir pasitikėjimo; aukos ir pasiaukojimo kultūros. Negali būti organiškos, tikros bendruomenės be meilės artimam savo jausmo, be atjautos ir solidarumo, kaip negali jos būti ir be tarpusavio pasitikėjimo arba gebėjimo aukoti ar pasiaukoti. Todėl Dievo bendruomenė ir yra stipriausia.
Tačiau totalinėje globalizacijoje, griūvančių tradicinių bendruomenių bei žinių ir kibernetinio proto amžiuje, individualizuojančiame interneto kvaitulyje – kur begali rasti vietos jausmui, simpatijai, paprastam bendravimo džiaugsmui. Kai Niujorkas pasidaro arčiau nei tavo kaimyno durys, – kaip savyje atrasti vietos atjautai ir aukojimosi palaimai?
Štai čia ir iškyla šeimos, tos mažiausios ir stipriausios bendruomenės svarba. Tik tvirtoje ir sveikoje šeimoje jaunas žmogus nuo pat mažų dienų būna apsuptas meilės, tarpusavio pasitikėjimo ir aukojimosi kultūros. Tik tokioje šeimoje jis pažįsta bendruomeniško elgesio abėcėlę. Tik čia jis tampa pradžioje mažu, o po to ir dideliu piliečiu. Todėl stipri valstybė visų pirma turi pasirūpinti šeima, sveika, stipria, normalia šeima. Ir visų pirma valstybė turi apsaugoti šeimą nuo pačios savęs, t.y. nuo valstybės: nuo neišmintingo gundymo pašalpomis ar nuo vis didesnio šeimos funkcijų perėmimo ant valstybės pečių. Šeima be atsakomybės miršta.
Šeima ir bendruomenė yra Aukščiausiojo sukurtas tobulas mechanizmas, mums sekuliarizuotiems, silpniems ir pasiduodantiems visoms iš eilės pagundoms, apsaugoti visų pirma nuo mūsų pačių silpnybių. Todėl saugokime šeimą ir bendruomenę. Nes tokia yra Jo valia, leidusi mums gyventi čia, Lietuvoje, kuri bus stipri ne tiek, kiek stipri bus mūsų priešlėktuvinė gynyba, bet tiek, kiek bus stiprios mūsų šeimos ir bendruomenės.
Maldos pusryčiai, 2005-10-09
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
