Vis aktualesnė tampa tema, ar Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus turėtų važiuoti į Maskvą Gegužės 9-ąją. Ypač po mūsų kaimynų prezidentės pareiškimo. Šią savaitę Tėvynės sąjunga šiuo klausimu paskelbs savo dokumentą, o aš šiandien išdėstysiu bendrą poziciją. Mūsų įsitikinimu, Gegužės 9-ąją prezidentui V. Adamkui į Maskvą nėra ko važiuoti. Nei dėl to, kad važiuoja Vaira Vykė-Freiberga, nei dėl to, kad Kremlius grasina, jog neatvažiavus pablogės santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos.
Nuvažiavę į Maskvą mes turėsime patys sau atsakyti: ką švęsti mes atvažiavome? Jeigu važiuojame į Maskvą švęsti Gegužės 9-osios, tada Lietuvoje reiktų švęsti ir Jaltos bei Potsdamo sprendimų metines. Tuomet buvo palaiminta antroji Lietuvos okupacija. Galų gale reikia atsakyti į klausimą, kuo šiandieninė situacija prieš Gegužės 9-ąją skiriasi nuo 1995 m. situacijos prieš Gegužės 9-ąją, kai prezidentas A. Brazauskas į tokią pat šventę su tokiu pat Rusijos prezidento kvietimu į Maskvą nevažiavo. Pasikeitimai nėra dideli - pasikeitė tik Rusijos ir Lietuvos prezidentai ir šiandieninis Rusijos prezidentas, ko gero, aiškiau demonstruoja Rusijos interesus vadinamajame artimajame užsienyje.
Tai, kad kitų Vakarų pasaulio valstybių vadovai ruošiasi važiuoti į Maskvą, mūsų nuostatų neturėtų keisti, nes tų šalių istorija ir Antrojo pasaulinio karo metu yra visai kitokia. Remtis kitų valstybių vadovų pavyzdžiu, sakant, kad ir mes ten turim būti, būtų visai prastas argumentas. Net ir kenksmingu reikėtų laikyti argumentą, sakantį, kad į Maskvą reikia važiuoti tam, kad iš Rusijos būtų galima išreikalauti okupacijos pripažinimą. Mano įsitikinimu, šiandieninė Rusija kaip tik to labiausiai ir nori, kad mes, atvykę į Maskvą, pradėtume su ja diskutuoti, ar Lietuva buvo okupuota, lyg tokio fakto egzistavimas priklausytų nuo šiandieninio Rusijos pripažinimo.
Taigi išties nematome kokių nors rimtesnių argumentų, kodėl Lietuvos prezidentas ar kiti valstybės vadovai turėtų važiuoti į Maskvą. Atvirkščiai - matome kaip tik labai daug argumentų, kodėl į tokią šventę Lietuvos vadovai neturėtų vykti.
Vyriausybė verčia mus gyventi neapibrėžtumo situacijoje
Kai ką norėčiau aptarti ir iš mūsų vidaus gyvenimo.
Stebina vis labiau matomas Vyriausybės nepasirengimas atsakingai vykdyti savo pareigų. Atsainus požiūris į Vyriausybės programą, kurią matėme formuojant Vyriausybę, virsta kasdieniais nesusipratimais. Štai Viktoras Uspaskichas neseniai spaudoje aiškino, kad bus priimtas, atrodytų, neblogas įstatymo projektas, kuris atpigintų dujų kainas šilumos gamintojams ir kitiems stambiems dujų vartotojams. Lygiai toks pat įstatymas Seime buvo svarstomas prieš porą metų (buvo siūlomas tuometinio Seime nario Vytenio Andriukaičio ir telefonu aptartas su garsiaisiais "Rubicon" vadovais). Toks įstatymas būtų visiškai išmintingas ir galima būtų kalbėti apie jo logiką, tačiau ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas su tokiu įstatymu nesutinka. Kyla klausimas, kodėl šie dalykai nebuvo sutarti svarstant Vyriausybės programą: ar V. Uspaskichas nežinojo, kad siūlys tokį įstatymą, ar jis nežinojo, kad A. M. Brazauskas tam nepritars, nes A. Brazauskas Lietuvos teisę tokias dujų kainas Lietuvoje reguliuoti pardavė "Gazpromui" už 19 mln. litų ir dabar Lietuvos vartotojai tuos 19 mln. turi sumokėti patys, kad "Gazpromas" per "Lietuvos dujas" susigrąžintų savo sumokėtus pinigus.
Neapibrėžtumas vyrauja ir kitose Vyriausybės veiklos srityse, todėl mes artimiausiu metu V. Uspaskichą kviesime į frakcijos posėdį, kad išsiaiškintume, ką realiai ši Vyriausybė ir pats V. Uspaskichas planuoja veikti. Antraip nuolat gyvensime nežinioje, matydami tik įvairias viešųjų ryšių akcijas.
Dar viena sritis, kur mus jaudina Vyriausybės neapibrėžtumas - tai Vyriausybės mokesčių politika ir permanentinis ministro pirmininko noras didinti mokesčius. Mes esame kategoriškai prieš bendrosios mokesčių naštos didinimą. Tokį įsipareigojimą buvome įrašę ir į savo rinkimų programą. Esame įsitikinę, kad maža bendroji mokesčių našta yra Lietuvos pranašumas ir jį reikia saugoti. Lietuvos mokesčių sistemos trūkumas - didelis darbo jėgos apmokestinimas. Šį trūkumą reikia šalinti ir pakankamai radikaliai mažinti darbo jėgos apmokestinimą, tačiau su sąlyga, kad bendroji mokesčių našta nebūtų nei didinama, nei mažinama. O mažinant darbo jėgos apmokestinimą, ieškoti papildomų pajamų didinant kitus mokesčius. Kita vertus, mūsų įsitikinimu, Lietuva turi rimtai susirūpinti, kad pagal verslo mokamų mokesčių bendrąjį dydį mes tuoj būsime regione didžiausių mokesčių šalis. Slovakai neseniai įvykdė reformą, po kurios visi verslo mokami mokesčiai, t.y. darbo jėgos (gyventojų pajamų mokestis), PVM ir įmonių pelno mokestis, buvo suvienodinti ir yra lygūs 19 proc. Tenka girdėti, kad panašių žingsnių imsis ir mūsų kaimynai lenkai. Lietuva turi ieškoti racionalaus ir apgalvoto atsakymo į tokį kitų regiono šalių iššūkį. Gaila, kad Vyriausybė savo programoje nesugebėjo nieko konkretaus numatyti ir dabar šiuo svarbiu klausimu esame neapibrėžtumo situacijoje. Tikimės, kad dar šią savaitę turėsime galimybę į frakciją pasikviesti finansų ministrą Algirdą Butkevičių ir su juo pradėti rimtą diskusiją apie Lietuvos mokesčių politikos perspektyvas. Mes manome, kad atsitiktiniai sprendimai arba sprendimai, kurie daromi koalicijos viduje dėl mokesčių politikos, neaptariant jų plačiai visuomenėje ir Seime, gali turėti pražūtingų padarinių Lietuvos ekonominei perspektyvai, kuri, žiūrint iš ilgesnio laikotarpio perspektyvos, daugelio ekonomikos ekspertų vertinimu nėra rožinė.
Ar Seimo vicepirmininkas gali slidinėti Seimo sesijos metu?
Manau, kad Seimo pirmininkas Alfredas Pekeliūnas pasielgė ne tik neteisingai, bet ir pažeidė Seimo statutą bei kitus įstatymus, reglamentuojančius Seimo narių pareigas ir atsakomybę. Vienas dalykas, kai išvykstama pailsėti tuo metu nevykstant posėdžiams, - dėl to dar galima diskutuoti. Matyt, įstatymas Seimo narių atostogas reglamentuos ir šį klausimą išspręs. Kai Seimo narys ir Seimo pirmininko pavaduotojas bei Europos komiteto pirmininkas išvažiuoja slidinėti Seimo sesijos metu, tai jau akibrokštas, kurio niekaip negalima pateisinti. Atrodo, kad žmogus galvoja, jog jūra yra iki kelių. Gal Leningrado aukštoji partinė mokykla jį taip išmokė vykdyti pareigas? Tokių dalykų jau esame matę ne kartą, kai nauji Seimo nariai, ypač Seime užimantys aukštesnes pareigas, pradeda galvoti, kad viskas galima.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su politikų pareikštomis mintimis.
