Kuo daugiau mąstau apie šiandieninę krizę, tuo labiau suprantu kai kuriuos pamatinius visuomenės ir politikos reikalus bei šiandieninės politikos ir požiūrio į visuomenę trūkumus.
Mes įvairiai kalbame apie šių dienų Lietuvos visuomenę. Dalijame ją į dvi Lietuvas, į Vilniaus Lietuvą ir provincijos Lietuvą, į išsilavinusią ir lengvai apgaudinėjamą, į pasiturinčią ir vargo Lietuvą. Mums atrodo, kad tarp šių skirtingų Lietuvų didėja takoskyra, kad jos vis daugiau nesusikalba, kad didėja antagonizmas ir pyktis. Atrodo, paradoksalu: BVP auga, gyvenimas gerėja, europinės perspektyvos aiškėja, o žmonės darosi vis labiau sunerimę ir nepatenkinti sava valstybe.
Mano atsakymas, kodėl taip yra, yra paprastas - Lietuvoje daugėja žmonių, nepatenkintų tuo, kad valdžia nesprendžia, jų manymu, esminių problemų. Tokių žmonių, ko gero, Lietuvoje šiandien yra dauguma. Ši dauguma vienija Lietuvą. Ir šitą daugumą žmonių aš pavadinčiau moraliąja dauguma. Jai nepatinka daug kas, taip pat ir ekonomikoje ar socialiniuose reikaluose. Tačiau labiausiai jai nepatinka ta situacija, į kurią vis labiau slenka visuomenės moralinė būsena. O valstybė ir valdžia į tai nekreipia dėmesio. Apie moralę net ir kalbėti kažkaip nepatogu. Jautiesi balta varna. O tuo metu valdžia ruošiasi legalizuoti vaikų pornografijos naudojimą Lietuvoje. Tai jau toks tiesiog klasiškai būdingas šių dienų bruožas.
Kuo daugiau mąstau apie politinę krizę, tuo labiau suprantu, kad Lietuvai neužtenka tokios Vyriausybės, kuri kalba tik apie BVP, biudžetą, privatizaciją, pensijas ir pašalpas. Kitaip sakant, kuri kalba tik apie ekonomiką ir finansus. Jeigu tik apie tai kalba, vadinasi, tik tai ir rūpi. Kas be ko, ekonomika ir finansai yra svarbu, bet žmogaus gyvenime vien to neužtenka.
Žmonėms to neužtenka. Žmonės geriau už politikus supranta, kad gera visuomenė, geras žmonių gyvenimas negali būti pamatuotas vien BVP augimo ar biudžeto išlaidų dydžiais.
Esu įsitikinęs, kad jis taip pat yra matuojamas šeimos ir bendruomenės santykių tvirtumu ir pastovumu.
Taip pat tuo, kiek bet kokios kilmės vaikas turi vilties, kad jam gyvenime pasiseks.
Motina Teresė kažkada pasakė, kad labai dažnai vargšui labiausiai reikia ne maisto ir nakvynės, nors tai taip pat yra būtina, bet jausmo, kad jis yra reikalingas. Vienatvė yra labiausiai slegiantis trūkumas.
Vienatvės valdžios biurokratai nepadės įveikti, bet jie gali padėti šeimai ar bendruomenei pasirūpinti tuo žmogumi, kuriam reikalinga žmogiška šiluma, moralinė parama, tvirtas kaimyno petys.
Per visus trejus šios Vyriausybės valdymo metus negirdėjau, kad premjeras, besidžiaugiantis BVP augimu, būtų išreiškęs susirūpinimą dėl to, kad per paskutinius penkerius metus dvigubai, iki 20 tūkstančių, išaugo asocialių šeimų ir juose augančių vaikų skaičius, kuris dabar siekia jau 50 tūkstančių; arba dėl to, kad per paskutinius 10 metų vaikų, gimusių ne šeimoje, skaičius išaugo 5 kartus ir šiandien siekia jau beveik 30 nuošimčių, o šeimų, susietų santuokos saitais, sumažėjo dvigubai. Negirdėjau premjero susirūpinimo ir dėl to, kad pagal europinius tyrimus lietuviai yra mažiausiai bendruomeniški ir tik 20 proc. lietuvių dalyvauja kokioje nors bendruomeniškoje veikloje, o Švedijoje tik 5 proc. nedalyvauja.
Lietuvos BVP statistika yra graži, tačiau moralinė statistika kelia didžiulį nerimą. Aš nesakau, kad vienišos motinos neužaugina puikių vaikų, tačiau statistika yra negailestinga - tokie vaikai yra labiau linkę į nusikalstamumą, narkomaniją ir kitokią socialinę patologiją. Amerikos visuomenės moraliajai daugumai analogiška statistika kelia baimę. Nes visi intuityviai supranta, kad skurdas ir nusikalstamumas prasideda sugriuvusioje šeimoje. Visi supranta, kad čia užaugęs vaikas taip pat nesugebės sukurti normalios šeimos.
Kas be ko, kalbant ir apie ekonomiką, už gražių BVP augimo skaičių turime matyti ir tai, kas moraliajai daugumai taip pat kelia didžiulį susirūpinimą ir apie ką premjeras vengia kalbėti. Vyriausybė džiaugiasi Vilniaus klestėjimu ir BVP augimu, tačiau užmiršta, kad toliau nuo Vilniaus, provincijoje iki 30 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Ir šis skaičius nemažėja. Užmiršta Vyriausybė ir tai, kad atlyginimų skirtumas tarp Vilniaus ir Tauragės per paskutinius penkerius metus išaugo dvigubai. Ir šis skirtumas yra linkęs tik didėti.
Moraliajai daugumai Lietuvoje vis didesnį nerimą kelia tai, kad vis daugiau žmonių Lietuvoje patenka į ilgalaikius skurdo spąstus ir visų pirma elgesio skurdo spąstus: praranda norą dirbti, mokytis, gyventi normalioje šeimoje. Lietuvoje nedarbas siekia iki 10 proc., tačiau vis daugiau verslo žmonių skundžiasi, kad neranda norinčių dirbti. Ir visi mato, kad vien pašalpomis tokiam į spąstus pakliuvusiam žmogui nieko nepadėsi, tik gal dar labiau jį sugundysi likti savo elgesio spąstuose, o kartu ir skurdo spąstuose. Tokiam žmogui reikalinga jautri žmogiška pagalba, o ne biurokratinis veikimas. Amerikoje ir Britanijoje valdžia stengiasi padėti šeimai ir bendruomenei, kad šios padėtų tam, kuriam pagalba reikalinga. Nes tokiai pagalbai reikalingas žmogiškasis jautrumas. Stipri šeima reiškia, kad yra mažiau tokių, kuriems reikalinga pagalba.
Žmonės Lietuvoje šiandien mato šalia savęs kasdienį neteisingumą, skurdą, griūvančias šeimas, tėvus alkoholikus ir betėvius vaikus - ir jie klausia, - kas bus toliau? Kas bus su jų vaikais, jų šeimomis ir jų kaimynais, su jų miesteliais ir su jų valstybe. O iš Vyriausybės išgirsta atsakymą - BVP auga. Arba atlyginimai išaugs 50 litų. Vien to moraliajai daugumai neužtenka. Nes visi supranta labai aiškiai, kad moralinės statistikos tai nė kiek nepakeis.
Šeima ir bendruomenė šiandien šios valdžios yra užmiršta tema. Moralė ir teisingumas yra užmirštos temos. Todėl dauguma žmonių jaučia, kad jie nesusikalba su valdžia, nes valdžia nejaučia to, kas rūpi moraliajai daugumai. Susikalbėjimas vis mažėja ir vis silpnėja pilietinė sutartis tarp valdžios ir visuomenės.
Todėl, mano įsitikinimu, šiandien moraliajai daugumai Lietuvoje reikalinga nauja sąžininga valdžios sutartis su Lietuva. Esu pasiruošęs tokiai iniciatyvai telkti šalininkus ir rengti tokią sutartį. Tokioje sutartyje turėtų būtų aiškiai įsipareigota veikti taip, kad Lietuva būtų juos mylinti Tėvynė visiems, ne vien tiems, kuriems pasisekė. Ir veikti taip, kad šeima ir bendruomenė tvirtėtų ir galėtų prisiimti atsakomybes, kurias iš jų šiandien yra atėmusi valdžia ir nesugeba tinkamai įvykdyti. Kiekvienas lietuvis turi jausti, kad nė vienas nėra užmirštas ir nė vienam nėra trukdoma. Tik su tokia sutartimi vėl atkursime tarpusavio pasitikėjimą.
“Omni Laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
