Praėjusią savaitę premjeras pristatė Vyriausybės ataskaitą apie Vyriausybės veiklą 2005 metais. Vyriausybės ataskaita, kaip paprastai, yra šiek tiek biurokratiška ir pilna pasigyrimo apie tariamai gerai nuveiktus darbus.
Tokia jau yra Vyriausybės pareiga – save girti. Mes norime aptarti ne tik Vyriausybės darbus, bet ir tų darbų rezultatus. Todėl parengėme dokumentą, kurį drįstame pavadinti "Opozicijos ataskaita visuomenei apie tikrąją padėtį Lietuvoje 2005 metais".
Išties 2005 metai buvo įvairūs metai, yra dalykų, kuriais galime pasidžiaugti. Pavyzdžiui, tuo, kad Lietuvos ekonomikos augimas ir praėjusiais metais buvo tikrai didelis ir džiuginantis akį. Svarbiausias dalykas, kad praėjusiais metais Lietuva pagal bendrojo vidaus produkto (BVP) kiekį, tenkantį vienam gyventojui, pralenkė kaimyninę Lenkiją, nors dar ir atsiliekame nuo Estijos.
Pagrindinė mūsų išvada dėl praėjusių metų yra ta, kad ekonomikos augimas nepasiekė žmonių piniginės. Nepaisant to, kad Lietuvos ekonomika pagal BVP kiekį, tenkantį vienam gyventojui, pasivijo ir pralenkė Lenkiją, tačiau pagal darbo valandos kainą, tai yra pagal atlyginimą, Lietuva atsilieka ne tik nuo kaimyninės Estijos, bet ir nuo Lenkijos. Vidutinis atlyginimas ir praėjusiais metais Lietuvoje buvo maždaug pusantro karto mažesnis, negu kaimyninėje Lenkijoje. Ir blogiausia, kad šios tendencijos tęsiasi. Tęsiasi nuo 2000 m. prasidėjusi tendencija, kad valandinio atlyginimo santykis su BVP vienam gyventojui pradėjo mažėti, tai reiškia, kad nuo 2000 m. Lietuvoje vidutinis atlyginimas pradėjo augti lėčiau, negu auga visa ekonomika. Taigi nuo 2000 m. matome gana ryškiai pasikeitusią tendenciją. Jeigu nuo 1996 m. iki 2000 m. matėme, kaip valandinis atlyginimo santykis su BVP augo, tai nuo 2000 m. pradėjo mažėti. Ir tuo Lietuva skiriasi nuo kaimyninės Estijos. Čia turime labai aiškų įrodymą, kad Lietuvoje auganti ekonomika netampa gerove dirbančiam žmogui.
Dar vienas dalykas, į kurį tikrai norime atkreipti dėmesį – tai išlaidos pensijoms. Lietuvoje BVP kiekis, kuris yra skiriamas pensijoms, yra maždaug dvigubai mažesnis, negu Europos Sąjungos vidurkis ir taip pat maždaug dvigubai mažesnis, negu kaimyninėje Lenkijoje. Kitaip sakant, Lietuvos ekonomikos lygis jau aukštesnis negu Lenkijos, tačiau pensininkai to nejaučia, jie gyvena jausdami maždaug dvigubai mažesnį valdžios rūpestį. Ir dar blogiau, kad tas rūpestis nuo 2000 metų nuolat mažėja. Nuo 2000 m. pradėjo mažėti vidutinės senatvės pensijos santykis su BVP. Tai reiškia, kad vidutinės pensijos Lietuvoje auga lėčiau, negu visa ekonomika. Šiuo požiūriu galime labai aiškiai konstatuoti, kad, deja, šiandieninės A. Brazausko vyriausybės, kuri įvairiais pavidalais dirba jau nuo 2001 m., vadinamoji socialinė orientacija yra tik pareiškimuose, mes jos visiškai nematome realiame gyvenime. Pensininkai galėtų gyventi kur kas geriau, tai rodo Lietuvos ekonomikos potencialo augimas, jeigu valdžia vykdytų tikrai socialiai orientuotą politiką.
Akivaizdžiai matome neatitikimą tarp jau šiandieninės Vyriausybės, kuri buvo sudaryta 2004 m., įsipareigojimo pasiekti, kad 2008 m. pensija padidėtų iki 650 Lt, ir rezultatų. Akivaizdu, kad 2008 m., pagal tas tendencijas, kurios yra susiklosčiusios dabar, galime tikėtis daugiausia 550 Lt, o ne 650 Lt pensijos.Dar kartą noriu pakartoti – ekonomika leistų pasiekti kur kas geresnių socialinės rūpybos rezultatų. To nėra ir aš turiu įtarimų, kad tai naudinga valdančiajai daugumai dėl politinių priežasčių, nes, kaip rodo įvairūs sociologiniai tyrimai, kuo vargingiau gyvena provincijos žmonės, tuo su didesne nostalgija jie žiūri į sovietinę praeitį, ir paradoksas – tuo atveju ir balsuoja už sovietinės nomenklatūros atstovus šiandieninėje valdžioje.
Kitas dalykas, kurį noriu labai aiškiai pabrėžti – tai aptarti vadinamąją regioninę politiką, kurios, deja, šiandieninė Vyriausybė nesugeba niekaip įgyvendinti. Jokios regioninės politikos iš esmės nėra. Ir toliau didėja skirtumas tarp regionų ekonominio potencialo – Vilniuje BVP, tenkantis vienam gyventojui, šiandien jau daugiau kaip dvigubai didesnis nei Tauragėje, kurią pasirinkome kaip tam tikrą tyliosios provincijos simbolį. Šis skirtumas tiktai auga. Lygiai taip pat auga ir skirtumas tarp vidutinių atlyginimų, kuriuos uždirba dirbantieji Vilniaus apskrityje (noriu pabrėžti apskrityje, ne mieste, įtraukiant ir Šalčininkus bei Širvintas, kur iš tikrųjų atlyginimai tikrai nėra labai dideli). Jeigu 1995 m. vidutinių atlyginimų skirtumas tarp Vilniaus apskrities ir Tauragės buvo maždaug 200 Lt, dabar jis jau siekia 600 litų. Taigi, ką reiškia regioninė politika Lietuvoje?
Noriu atkreipti dėmesį į valstybės patvirtintą investicijų programą. Kaip pasiskirsto valstybės investicijos litais vienam gyventojui atskiroms savivaldybėms? Matome, kad didžiausius kiekius gauna Ignalina, Kėdainiai, Kaišiadorys, Druskininkai, Šilalė. Galiu labai paprastai įvardinti, kieno tėvonijos tai yra. Ignalina – Č. Juršėno apygarda, Kėdainiai – visi žinome kieno apygarda, Kaišiadorys – A. Brazausko gimnazija ir B. Bradausko, finansų komiteto vicepirmininko, apygarda, Druskininkuose – jaunas, šaunus socialdemokratų meras. Dėl Šilalės, – ačiū Dievui, kad finansų ministras Z. Balčytis yra toks kuklus, kad jo apygarda yra tik penktoje vietoje. Tokia yra reali regioninė politika. Jeigu neturi globėjo, jeigu nesi iš kieno nors tėvonijos, tai nieko ir negauni. Daug mažiau gauna tos apygardos, kuriose yra išrinkti dešinieji. Akivaizdžiai matome, kad meilė regionams priklauso nuo to, kieno kur tėvonija.
Kita vertus, ir toliau matome, kaip Lietuvoje, nesant regioninės politikos, pasiskirsto užsienio kapitalo investicijos. Jeigu prieš dešimt metų Vilniuje nusėsdavo 50 proc., dabar nusėda jau apie 75 proc. visų į Lietuvą ateinančių investicijų. Tai reiškia, kad Vyriausybė neturi jokios regioninės politikos.
Dar daugiau. Europos Sąjungos pinigai lyg ir turėtų padėti spręsti Lietuvos netolygaus vystymosi problemas, tačiau yra priešingai. Vilniaus apskrityje gyvena 25 proc. šalies gyventojų, o Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos pinigų čia nusėdo net 60 proc. Tai yra oficialūs Vidaus reikalų ministerijos duomenys. Su tokia politika regioninius skirtumus ir toliau tiktai didiname.
Labai trumpai paminėsiu ir kai kuriuos kitus dalykus, kurie tikrai turi kelti susirūpinimą. Tai liūdnoji demografija – vidutinis gyventojų skaičiaus mažėjimas. Praėjusiais metais gyventojų Lietuvoje sumažėjo 23 tūkst., t.y. iš Lietuvos žemėlapio išbraukėme Molėtų rajoną, jeigu kalbėtume metaforomis. Vadovaudamiesi pastaraisiais migracijos Europos Sąjungos valstybėse dydžių duomenimis, matome, kad iš Lietuvos emigracija yra didžiausia.
Gimstamumas, kaip 2002 metais nukrito iki 1,26 gimimų, tenkančių vienai moteriai, taip ir lieka šiame lygyje, nors, norint bent jau išlaikyti esamą gyventojų skaičių, jis turi viršyti 2. Noriu atkreipti dėmesį į Estijos pavyzdį: prieš ketverius metus estai pradėjo įgyvendinti radikalią šeimos paramos politiką ir jų gimstamumo kreivė jau pradeda augti. Mes esame ne tik išsivažinėjanti, bet ir išmirštanti tauta.
Lietuvos konkurencingumo klausimai. Šioje ataskaitoje, kurią pateikėme, yra daug įvairių tarptautinių ekspertų vertinimų, pvz., iš Pasaulio ekonomikos forumo ar JTO, kitų įvairių žinybų, kurie parodo, kad Lietuva pagal pasirengimą tarptautinei konkurencijai konkuruoja Europos Sąjungos viduje tiktai su Lenkija, na, kartais su Latvija. Pavyzdžiui, pagal interneto prieigą turinčių namų ūkio dalis Lietuvoje esame paskutinėje vietoje Europos Sąjungoje.
Aukštųjų technologijų eksportas yra integralus parametras, kuris parodo, kaip Lietuva yra pasirengusi žinių ekonomikai, moderniai ekonomikai. Lietuva su Lenkija pagal šį rodiklį tarp Europos Sąjungos valstybių konkuruoja dėl paskutinės vietos.
Ir šioje srityje su pavydu galima žiūrėti į Estiją. Iš to matyti labai paprasti dalykai: kovo mėnesio duomenimis, Lietuva pagal patrauklumą verslui užima tik 35 vietą pasaulyje, o tarp Europos Sąjungos valstybių lenkiame tiktai Lenkiją. Nenuostabu, kad užsienio kapitalo investicijos į Lietuvą yra pačios mažiausios Europos Sąjungoje.
Mums dar labai rūpi blogėjantys reikalai sveikatos apsaugos srityje. Iš praėjusių metų Sveikatos tarybos ataskaitos matome nuolatinį valstybės pinigų, skirtų sveikatos apsaugai, mažėjimą ir žinome, kokios iš to kyla problemos visai mūsų sveikatos apsaugai. Mūsų pastangomis ministras pradėjo kalbėtis su opozicija. Mes norime visiškai kitokių rezultatų ir tikrai toliau elgsimės principingi.
Vienintelis dalykas, kuris tikrai Lietuvoje labai ryškiai auga – tai žmonių, galvojančių, kad Lietuvoje išaugo korupcija, skaičius. Iš to kyla Lietuvos žmonių nusivylimas politika, valdžia, ką gali atspindėti pasitikėjimo parlamentu rodiklis, kuris Lietuvoje praėjusiais metais buvo 16 proc. Lietuvoje pasitikėjimas parlamentu yra vienas žemiausių iš visų Europos Sąjungos valstybių. Praėjusių metų rudenį blogiau už mus atrodė tik Lenkija, kur buvusi kairiųjų Vyriausybė ir parlamentas buvo visiškai nušluoti nuo valdžios.
Štai tokia situacija, kuri mus jaudina ir mes norėtume diskutuoti apie tai. Turiu pasakyti, kad iš tiesų turime konstatuoti labai paprastą dalyką: didžiausia lietuvių tautos problema yra tokia Vyriausybė. Turime Vyriausybę, kuri nesugeba formuluoti jokių didesnių ir platesnės apimties strateginių tikslų, kuri yra paskendusi ministerijų žinybiškume ir per žinybiškumą nemato platesnio mąsto problemų, ar tai būtų skurdas, ar didėjanti korupcija, ar mažėjantis gimstamumas, ar šeimos krizė, ar technologinis bei inovacinis atsilikimas. Vyriausybė nesusidorojo ir su tokiais dideliais uždaviniais, kaip euro įvedimas ar “Mažeikių naftos” reikalai.
Matome, kad Vyriausybė arba nelaikė šių svarbiausių politinių problemų svarbiomis, arba nesugebėjo jų išspręsti. Tai rodo politinį Vyriausybės silpnumą ir biurokratinę-nomenklatūrinę Vyriausybės prigimtį.
Stagnacija ir savanaudiškumas buvo ryškiausiai matomi šios Vyriausybės veiklos 2005 metais bruožai ir dėl to tenka tik apgailestauti.
O pasiguosti galima tuo, kad ir valdančiosios koalicijos lyderiai tada, kai kalba nuoširdžiai, o ne ataskaitomis, pradeda pripažinti savo nesugebėjimą įgyvendinti kokių nors permainų. Štai pastarajame savaitraščio “Panorama” numeryje Viktoras Muntianas į žurnalisto klausimą: “Ar dabar, tapęs Seimo pirmininku, manote, kad permainos (valstybėje) pradėtos daryti?”, atsakė: “Deja, rimtų permainų per tuos pusantrų metų, kai esu Seime, taip ir nebuvo”. Geriau ir negalima pasakyti.
Todėl dar kartą turiu pakartoti: 2005 metai akivaizdžiai parodė, kad didžiausia lietuvių tautos problema yra tokia Vyriausybė.
Pagal kalbą, pasakytą 2006-04-27 Seimo posėdyje, svarstant Vyriausybės 2005 m. veiklos ataskaitą.
Andrius Kubilius yra Seimo opozicijos lyderis.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
