Kartu su bauginančių istorijų apie tariamai už nieką atimamus vaikus srautu iš visų pakampių sulindo ir tie, kurie po Matuko istorijos sėdėjo tyliai tylutėliai, arba šūkavo apie būtinybę žudyti žudikus bei „kodėl anksčiau niekas nieko nedarė“. Atsirado net ir suinteresuotos pusės advokatas, išmąstęs, kad „sudavimas vaikui – ne smurtas, o nepedagoginis metodas“. Žinai, gal tada ir sudavimas per žandą turėtų būti ne „viešosios tvarkos pažeidimas“, o „nevykusi diskusija“?
Statistiškai vaikai iki 18 metų šeimose yra mušami vienodai: tiek berniukai, tiek mergaitės. Tik vėliau išryškėja moterų žalojimo tendencija. Amžiaus grupėje 18-65 metų moterys smurtą patiria 3-6 kartus dažniau už vyrus. Jokio auklėjimo ar edukavimo čia nėra nė kvapo - tai tėra stipresniojo smurtas prieš silpnesnį. Kodėl taip yra? Nes, viena vertus, jis gali (aplinkinių toleravimas), antra vertus, kitaip nemoka išreikšti savo emocijų (auklėjimo spragos). Iš pradžių smurtaujama prieš vaikus ir moteris, o kai pirmieji užauga – dažniau prieš moteris. Neabejoju, kad dalis šių statistinių smurtautojų šventai tiki savo edukacine misija. Vaikai neklauso – trinkt, moteris netinkamai elgiasi – trinkt.
„Mes taip užaugom, mūsų tėvai taip užaugo, tai ir vaikai mūsų augs žmonėmis, o ne palaidomis balomis“ – šablonų ir antraščių pilnomis galvomis, tarsi prisukami žaisliukai, kartoja komentatoriai po straipsniais apie atimamus vaikus. Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad tie patys komentatoriai vėliau, kokiam nors „pedagogui“ ar „pedagogei“, negyvai uždaužius savo vaiką, ūbaus apie mirties bausmės grąžinimą. Turiu patarimą: įvykdykit mirties bausmę tamsybėms savyje, o ne šaukitės beprasmio keršto, ir gyvenimas Lietuvoje gerės.
Beje, o ko jūs tikėjotės, kai, visai Lietuvai grąžant rankas dėl užmuštų mažamečių, buvo priimami sugriežtinti įstatymai? Kad iš „normalių šeimų“ neatiminės mušamų vaikų? Čia mes turime problemų, nes smurtas šeimoje neturi „nenormalumo“. Ir idealiausiai atrodančiose šeimose smurtaujama, o valstybės institucijos, kurios įstatymais yra įpareigotos taikyti „nulinę toleranciją smurtui“, negali nereaguoti į smurtą šeimoje. Net jeigu „muša, reiškia myli“, ar „auklėja pedagoginiais tikslais“.
Sakote, kad tai - „folklorinis auklėjimas“ ar tradicija? Na, tradicijos keičiasi. Manote, kad reikia laikytis tradicijų? Laikomės, tačiau tada nesistebėkime, kad ir toliau šeimose bus mušami vaikai ir moterys. Nes, šiaip tai, tokios yra tradicijos. Būtent dabartinė, daug nepagrįstos kritikos sulaukianti sistema ir leidžia bent jau pabandyti užtikrinti, kad tokių smurto prieš mažamečius atvejų būtų mažiau. Ar kas nors išgirdo D. Šakalienę, kuri paskelbė, jog per paskutinius 4 šių metų mėnesius nebuvo nė vieno užmušto vaiko? Abejoju, nes šią informaciją užgožia pykčio komentarų virtualių deglų atšvaitai.
Dažnai viešojoje erdvėje galima išvysti, kad žmonėms iškyla klausimas: tai ką reikia daryti, kad neatimtų vaikų? Prašau, nemuškite jų. Nemuškite jų motinos. Mušat vaikus ir jų mamą, bet mylit juos, o jie myli jus? Prašau, nebemuškit. Neatrodo sudėtinga, gal kažkaip įveiksite.
Gal su valstybinėmis tarnybomis ir yra kažkas blogai, o kažkas veikia ne taip, kaip buvo sumanyta. Tačiau dažniausiai visuomenei panašiose istorijose pateikiami ne faktai, o nuomonės, kaip taisyklė – tendencingos ir šališkos. Tokiu atveju rizikuojame įkristi į informacinį liūną, kuomet orientuosimės ne į nuo smurto vaikus saugančios sistemos tobulinimą, bet į begalinius linčo teismus. Kartais „matukų žudikams“, o kartais „vaikų atėmėjams“, priklausomai nuo to, kas tuo metu ant bangos.
Ir pabaigai: atsiprašau, bet vaikų mušti jau niekas nebeleis. Kuo greičiau su šia mintimi susitaikysime, tuo greičiau sulauksime teigiamų pokyčių. Kažkuriuo metu toks sprendimas turėjo būti priimtas, o grąžinti Lietuvos šimtmečiu atgal nepadės nei pseudoprotestai, nei skandalistai ar reitingų besivaikantys politikai, nei galimai pasitaikančios valstybės institucijų klaidos.
