Putinas, Ahmadinejadas, Olmertas. Trys Apokalipsės – globalinės 2006 m. katastrofos – raiteliai. Du iš jų, aistringi kovotojai su „vienapoliariniu pasauliu“, sąmoningai veda pasaulį katastrofos link, nenumatydami jos ilgalaikių padarinių sau ir savo tautoms. Trečiasis – klasikinis graikų tragedijos herojus, visa matantis, tačiau pasmerktas priimti lemtingą sprendimą.
Maskvos Iranui parduodami zenitiniai kompleksai „??? ?-1“ spustelėjo paleidimo mygtuką ir prasidėjo neišvengiama įvykių Artimuosiuose Rytuose grandinė. Kai 2006 m. rudenį rusų raketos bus išdėstytos aplink Irano branduolinius objektus, prevencinis smūgis Izraelio aviacijai taps neįvykdoma užduotimi. Izraelis bus priverstas patikėti savo saugumą ir savo egzistavimą kitai valstybei – JAV, kuriai dar liks galimybė sunaikinti Irano branduolinį potencialą.
Visa Izraelio saugumo istorija ir filosofija tvirtina, kad jis su tuo niekada nesutiks. Ypač po žinomų Irano prezidento pareiškimų.
Todėl tikėtina, kad smūgis bus suduotas rudenį. Jei kas dar ir turėjo abejonių dėl šios prognozės, tai, mano manymu, jos galutinai išsisklaidė, kovo 19 d. „Echo Moskvy“ paskelbus pokalbį su Izraelio ministro pirmininko pareigas einančiu Ehudu Olmertu.
Tiesą sakant, Olmertas kreipėsi tik į vieną radijo klausytoją. Jūs jį puikiai pažįstate. Išvertus iš diplomatinės kalbos, jis pasakė štai ką:
„Iranas niekada neturės branduolinio ginklo. Izraelis jam to neleis. Jūsų, pone Putinai, sprendimas parduoti Iranui zenitines raketas yra labai blogas. Jis iškart paaštrins krizę ir sumažins galimybių ją išspręsti diplomatiškai. Tačiau jūs esate sumanus pasaulinio masto valstybės veikėjas ir jūs galite įšaldyti sandėrį.“
Daugiau Putinui Olmertas ničnieko nesakys. Jis jam jau viską perdavė per Venediktovą. Dabar Izraelis kliausis tik savo jėgomis, nors puikiai supranta visus neigiamus politinius ir karinius branduolinės Irano kastracijos padarinius – nauja teroristų-mirtininkų banga, raketų, rūpestingai išdėstytų mūsų geopolitinių Sirijos sąjungininkų, smūgiai ir t.t.
Prieš kelias dienas Hudzono institute aš apie tai paklausiau generolo leitenanto Mosche Jaalono, 2001-2005 m. ėjusio Izraelio gynybos armijos generalinio štabo viršininko pareigas. „Mes pasiruošę tiems smūgiams, mes juos atlaikysim“, – atsakė jis.
Beje, Irano ir islamistų atsakymas neapsiriboja vien Izraeliu. Veikiausiai bus sunaikintos ir Saudo Arabijos naftos platformos, užblokuotas Ormuzo sąsiauris. Naftos eksportas iš Artimųjų Rytų liausis. Čekistinė-naftinė Putino aplinka, numatydama tokį scenarijų, jau džiugiai trina rankas. 200 dolerių už barelį? 300? 400? Apskaičiuoti, kas bus toliau, jiems tiesiog nepakanka proto.
Nenumaldomai artėja Izraelio smūgis ir Irano judofobas numeris vienas, skatinantis visiškai užbaigti žydų klausimą. Jo beprotybė, kaip dažnai būna, turi savo logiką. Tam tikru atžvilgiu jis gerokai racionalesnis nei „santūrieji ajatolos“. Šie tikisi, vilkindami laiką ir apgaudinėdami visus ir save pačius, sulaukti atominės bombos. O Mahmoudas Ahmadinejadas puikiai supranta, kad jokios bombos nebus. Neleis. Izraelio smūgis jam kur kas svarbiau už kokią tik nori bombą. Visų pirma jis iškart sustiprins savo politines pozicijas Irano viduje. Antra, Irano prezidentas šventai tiki dvyliktojo, „slaptojo“ imamo atėjimu ir mano, kad jo kaip musulmono pareiga yra tarnauti šiam atėjimui, pagal savo galimybes provokuojant katastrofiškus įvykius Artimuosiuose Rytuose.
Ahmadinejadas nenorės nieko pakeisti. Olmertas negalės. Lieka vienas žmogus. Jis gali įšaldyti sandėrį dėl raketų, sustabdyti tiksintį laikrodinį mechanizmą, duoti daugiau laiko visiems – Europos diplomatams, Irano muloms, Izraelio kariškiams. Tačiau jis kaip „didžios energetinės valstybės“ prezidentas gali susigundyti keliais šimtais „baksų“ už barelį naftos.
2006 m. pavasarį Vladimiras Putinas atsidūrė prie pačios svarbiausios savo nuostabaus ir mįslingo likimo ir karjeros kryžkelės.
