Nėra abejonių - ši jauna moteris gimusi po laiminga žvaigžde. Jei taip nebūtų, šiandien jos nevadintume primabalerina. Kita vertus, Anastasijos kelias nebuvo rožėmis klotas. Ji neslepia gyvenusi ne tik turte, bet ir skurde.
- Anastasija Jurjevna, jūs savo pasirodymo dieną visiškai nevalgote. Ir šiandien nepusryčiavote, nepietavote?
- Šiandien papusryčiavau - nuovargis privertė. (Šypsosi.) Išgėriau arbatos su citrina ir medumi. O paprastai stengiuosi nevalgyti prieš šou - mano organizmui taip patogiau, lengviau. Tuo seniai įsitikinau. Mano racionas paprastas. Valgau salotų lapus, labai mėgstu garintus špinatus su parmezanu. Mėsos man nereikia. Jos nevalgau nuo 8 metų. Kitaip suprantu vakarienes. Man tai - lyg ritualas, kai visi susėdame, pasišnekame. Aš lyg išprotėjusi visur su savimi vežiojuosi vandens pypkę - kaljaną. Turbūt esu vienintelė tokia balerina. (Juokiasi.)
- Koks tabakas jūsų mėgstamiausias?
- Mėgstu vyšnių, braškių, vynuogių tabaką. Rūkome visi susėdę. Nuostabi atmosfera, kai galiu pabūti su žmonėmis, kurie ne tik su manimi dirba, bet ir yra mano draugai. Tai - ypatingi žmonės. Galiu jums papasakoti ir apie savo dukrą...
- Papasakokite.
- Ji - labai šviesi mergaitė, dvejų metukų ir septynių mėnesių. Jau kuris laikas ji lanko menų mokyklėlę. Ten Ariša mokosi piešti. Be to, pas mus į namus ateina muzikos pedagogas. Mano dukra labai anksti pradėjo kalbėti, jau pažįsta visas raides, moka perskaityti lengvus žodžius, tokius kaip mama, tėtė. Arišą prižiūri dvi profesionalios auklės, mano mama, taip pat - Igorio (Anastasijos vyro - aut. past.) mama. Ji rašo labai išmintingas vaikiškas pasakas. Ariša kartais prašo, kad ir aš pasekčiau pasaką. Tuomet aš perpasakoju baletus - jie juk kaip pasakos.
- Galbūt mergaitė irgi svajoja tapti balerina?
- Nenorėčiau, kad Arijadna taptų balerina. Jokiu būdu! Žinoma, jei ji turės pakankamai užsispyrimo ir pasitikėjimo, be to, jeigu tiks jos duomenys - jėga nelaikysiu. Tačiau mano vardas jai trukdytų siekti karjeros. Tikiuosi, Ariša pasirinks savo kelią. Norėtųsi, kad tai būtų vokalinis vystymasis. Galbūt opera... Beje, šįryt su operos soliste Nataša Borozdina gėrėme arbatą ir šnekėjomės apie tai, kaip sunku būti balerina. Reikalingas didelis pasišventinimas. Tenka labai daug aukoti, apriboti save. Net paprastuose kasdieniuose dalykuose. Negali kada panorėjusi suvalgyti riešutų, išgerti taurės vyno... Tačiau pasirinkusi šį kelią jaučiu pilnatvę.
- Pašnekėkime apie kitokį aukojimą - labdarą, kuria užsiimate: jūs finansuojate ligonines, vaikų namus, cerkves...
- Žinote, aš nenorėčiau kalbėti apie labdarą. Tegul apie tai šneka vaikai, kuriems padedu... Turiu tokį projektą "Anastasija Voločkova - Rusijos vaikams". Rengiu šou, visos lėšos, gautos už bilietus, aukojamos vaikams. Esu pasikvietusi vaikų ir ant ledo. Pati atėjau su sportbačiais, o jų - penki šimtai, visi su pačiūžomis, visi nori kartu nusifotografuoti. Vos nesupjaustė man kojų... (Šypsosi.)
- Jūs taip pat esate Beslano paramos fondo įkūrėja.
- Tai, ką pamačiau Beslane, apvertė viską aukštyn kojomis. Siūlau visiems pamatyti ten tvyrantį sielvartą, kuris žmones kankins dar ilgus dešimtmečius. Stengiuosi jiems padėti. Ne vien pinigais, kartais tiesiog apsilankau su kvietimais į koncertą. Taline taip pat lankiausi vaikų namuose. Vilniuje, deja, nespėjau visko susiplanuoti... Savo gyvenimo pavyzdžiu noriu vaikams dovanoti tikėjimo, įdiegti vilties, kad ir be tėvų paramos galima daug pasiekti. Sakau, kad jų užsispyrimas turi labai daug jėgos. Tokie vaikai jau gimsta stiprūs, todėl gyvenime gali pelnyti didesnę sėkmę nei mes. Vaikams reikia dėmesio, bendravimo, ne vien televizorių - kai kuriuose vaikų namuose visi tie dalykai yra...
Aš vaikystėje negalėjau sau leisti gražių drabužių. Mano tėvai išlaidavo, kad turėčiau gerą, patogų baleto apavą, nes tai - mano sveikata. Taip pat darė viską, kad aš turėčiau gražius baleto kostiumus, nes tai - mano veidas. Jie net pardavė namus... Tai - tragiška istorija. Mane priėmė į Marijinskio baleto teatrą. Tam, kad aš nesikankinčiau kasdien ten važinėdama, tėvai nutarė pakeisti gyvenamąją vietą - iš užmiesčio persikelti į mažą vieno kambario butuką centre. Tačiau patekome į aferistų rankas, mus apgavo.
Kurį laiką gyvenome tai pas vienus draugus, tai pas kitus. Tikri Katės namai... O šeima mūsų buvo nemaža - aš, tėtis, mama, senelė be kojos, papūgėlės, šuo... Savo dukrai dabar stengiuosi įdiegti, kokia yra kaina pinigų, kuriuos tėvai uždirba. Šiandien gyvename vienaip, o rytoj gali būti visai kitaip. Kai paūgės - vešiuosi ją kartu į vaikų namus, kad pažaistų su ten gyvenančiais mažaisiais, kad pamatytų, jog žaislai gali būti bendri, kad išmoktų dalytis. Nors ji ir dabar noriai dalijasi. Oi, aš čia tiek daug kalbu...
- Bet labai gražiai kalbate. Jums dar nesiūlė darbo televizijoje?
- Siūlė. Tačiau palikau tai ateičiai. Užtenka, kad ryžausi beprotiškiausiai avantiūrai - TV šou "Ledynmetis". Dailusis čiuožimas yra visiška priešingybė baletui. Teko visko mokytis iš naujo. Buvo traumų tikimybė, bet mane stūmė ambicijos. Ir, manau, neveltui ėmiausi šio šou. Parengiau programą, kurios nėra įgyvendinusi nė viena balerina. Tik supraskite - sakau tai ne iš pasipūtimo. Daugiau tokių projektų nebus. Dabar man svarbiau užsiimti tuo, ką dar galiu daryti šiandien. Tausoju metus, kurie liko man, kaip balerinai. O televizija, kinas gali palaukti.
- Balerinos jaunos išeina į pensiją...
- Taip, 38-40-ies. Reikia išeiti, kol tu dar jauna, idant nebūtų taip, kad šokti dar galima, o žiūrėti į tai - jau nebe. (Šypsosi.) Reikia pasitraukti laiku, kad žmonės atsimintų tave jauną ir gražią. Aš svajoju apie nuosavą baleto mokyklėlę ir teatrą. Tačiau nenorėčiau būti pedagoge, labiau - organizatore. Turiu tam savybių, studijuoju verslo administravimą... Kinas galėtų būti sėkmingas mano karjeros tęsinys. Be to, rudenį pasirodys mano knyga "Baleto romanas". Norėtųsi ir autobiografinio spektaklio.
- Bet juk toks jau pastatytas - "Pelenė". Juk tai - apie jus?
- Na, taip... Žinote, visi tie išbandymai padarė mane stipresnę. Žiūrėdama atgal galiu pasakyti, kad aš dėl nieko nesigailiu. Visa tai buvo mano gyvenimo pamokos. Stiprių išbandymų patyrę žmonės patenka į dvi kategorijas: vieni tampa piktesni, kiti - kaip tik geresni, mokantys atleisti. Aš norėčiau priklausyti antrai grupei.
- Nepaisant visų sukrėtimų jūsų pažiūrėti susirenka pilnos salės...
- Man labai malonu. Bet kartu - baisu. Tai - didžiulė atsakomybė, kuri jaudina. Kartais apima toks siaubas, kad norėčiau pabėgti. (Juokiasi.) Jei būčiau viena programos dalyvių - gal ir pabėgčiau. Bet jei žmonės pirko bilietus vien dėl manęs - nepabėgsi. Kita vertus, net jei jungtinėje programoje turiu parodyti vos keturių minučių trukmės Mirštančios gulbės šokį, į tai žiūriu taip pat atsakingai, kaip ir į solinį koncertą. Nestokoju atsakomybės. O jaudulys... Jis pasitraukia, tik kai žmogus miršta, - taip šneka kūrėjai. Ir skausmas mus visada lydi. Jei tau nieko neskauda, vadinasi, numirei...
A.Voločkovos dosjė
Gimė: 1976 Leningrade.
Mokytojos: Natalija Dudinskaja, Agrippina Vaganova.
Karjera: "Marijinskij Balet", Maskvos Didysis teatras.
Laimėjimai: 1996 m. Kijeve pripažinta Serge Lifar konkurso nugalėtoja, 2002 pelnė "Prix Benois de la Danse".
Skandalas: 2003 m. administracijos atleista iš Didžiojo teatro, nes yra per stora, dėl to partneriai esą atsisako su ja šokti.
Saviraiška: solinė programa, TV serialai, dailiojo čiuožimo šou "Ledynmetis".
Pomėgiai: vandens pypkė, rusiška pirtis.
Jurga Klimaitė
