Amžinas gyvenimas – ar to norėtumėte? Kompiuteriniai modeliai atskleidė, kad žmonėms tapus nemirtingais toli gražu nebūtų dėl ko džiūgauti.
Senėjimas ir mirtis – tai neišvengiami dalykai kiekvienam žmogui. Paradoksalu, bet būtent senėjimas mums padeda išlikti, rašo dailymail.co.uk.
Dviem virtualioms populiacijoms sukūręs kompiuterines simuliacijas, evoliucijos biologas Andre Martinsas iš Brazilijos San Paulo universiteto įrodė, kad tam tikromis aplinkybėmis senėjimas ir mirtis suteikia pranašumą, o nemirtingumas – lemia rūšies išnykimą.
Be abejonės, reikia pabrėžti, kad senėjimo procesas ir mirtis naudingi ne atskiriems individams, tačiau apskritai populiacijai kaip visumai.
„Evoliucijoje svarbiausia – reprodukcija. Tad mūsų genai mus geriausiai saugo dvidešimtaisiais mūsų gyvenimo metais. Vėliau, praėjus reprodukciniam amžiui, jiems mes nebe svarbūs, tad po trupučiuką žengiame į gyvenimo saulėlydį“, – aiškina „Kaip gyventi amžinai arba mirtinai stengtis“ autorius Bryanas Appleyardas.
Bet A. Martino simuliacija, kurioje naudojamasi taškais kvadratiniame „landšafte“ imituoti dvi besivaržančias civilizacijas (vieną – mirtingą, kitą – nemirtingą), rodos, įrodė, kad senėjimo procesas dažnai yra pranašumas.
„Rūšyse, kurios sensta, nemirtingi varžovai išnyksta, – rašo A. Martinsas. – Šis intuicijai prieštaraujantis rezultatas aiškintinas senesnių individų mirties sukeliamo „apsivalymo“. Kai vyksta pokyčiai ir mutacijos, kiekviena karta vis geriau prisitaiko pre naujų sąlygų“.
Jei žmonija taptų nemirtinga – kaip spėja futuristai, tokie kaip Ray Kurzweilas, – mus išnaikintų kitos rūšys, turinčios pranašumą senėti ir mirti ir todėl – geriau prisitaikyti.
Martinso kompiuteriniai dviejų populiacijų modeliai į atitinkamus pokyčius reaguodavo labai skirtingai. Nemirtingosios rūšies atstovai, mirštantys tik juos nužudžius ar įvykus nelaimingam atsitikimui, savo pranašumą prarasdavo susidūrus su, pavyzdžiui, mutacijų išbandymais. Mirtingoji rūšis „apsivalydavo“ ir prisitaikydavo per senėjimo procesą ir mirtį, o nemirtingoji buvo pasmerkta išnykimui.
„Senėjimas pačiai rūšiai – aiškus pranašumas, leidžiantis greičiau prisitaikyti. Sugebėjimo prisitaikyti nauda kompensuoja mirties efekto trūkumus“, – sako A. Martinsas.
„Be to, amžinai gyventi būtų be galo nuobodu, daugumai žmonių tiesiog pasidarytų bloga nuo jų pačių“ ,– svarstė B. Appleyardas.
