Vargu ar lengva tapo Klaipėdos žemė prieš trejus metus čia perlaidotiems beveik 800 vokiečių karių palaikams. Amžiną jų poilsį iki šiol tebetrikdo gyvųjų nuodėmės.
Praėjus trejiems metams nuo palaikų atvežimo iš Panevėžio ir jų perlaidojimo uostamiestyje, kapavietėse rasti vokiečių asmeniniai daiktai taip ir nepasiekė karių artimųjų, nes lietuviai, apsiginklavę Konstitucija ir įstatymais, nusprendė, jog tai, kas buvo surasta Lietuvos žemėje, privalo čia ir likti.
Įskaudinti vokiečiai, prašę grąžinti Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos teritorijoje surastus karių asmeninius daiktus tam, kad nustatytų palaikų tapatybę, pakartotinai nebesikreipė.
Tuo tarpu lietuviams vokiškų uniformų sagos, žiedai, žetonai ir medalionai džiaugsmo taip pat neatnešė. Nesuradus lėšų daiktų restauracijai, radiniai nusėdo Panevėžio kraštotyros muziejaus saugyklose ir dar ilgai neišvys dienos šviesos.
Konfliktas teberusena
2005 metais nutarus rekonstruoti Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos sporto aikštyną, jame buvo atkasti ir ekshumuoti Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių palaikai.
Vokietijos karių kapų globos tautinė sąjunga perlaidojimui pasirinko Klaipėdos vokiečių karių kapines, nes sąjungai patiko prižiūrėta ir sutvarkyta vieta.
Tų pačių metų rugpjūtį, iškilmingai perlaidojus palaikus, tarp Vokietijos tautinės sąjungos ir Lietuvos institucijų įsiplieskė konfliktas.
Kapavietėse surastų vokiečių karių daiktų - atpažinimo žetonų, auksinių žiedų su įspaudais, batų ir drabužių liekanų paprašiusiai vokiečių tautinei sąjungai lietuviai pakišo po nosimi įstatymą, kuriuo remiantis mūsų žemėje iškasti radiniai privalo būti saugomi valstybės ir yra negrąžintini.
Tokiu žingsniu buvo paminta sena tradicija, jog su palaikais rasti daiktai visuomet pasiekdavo identifikuotų karių gimines.
Praėjus trejiems metams „Vakarų ekspresas“ pabandė išsiaiškinti, kur šiuo metu yra beveik 3 000 vokiečių karių asmeninių daiktų.
Guli saugyklose
Nė viena institucija, į kurią kreipėmės, negalėjo tiksliai nurodyti daiktų vietos. Panevėžio savivaldybės kultūros paveldo vyr. specialistė Loreta Paškevičienė sakė girdėjusi, jog atpažinimo žetonai kartu su vestuviniais žiedais lyg ir pasiekė Vokietijos ambasadą Lietuvoje, tačiau ar vokiečiai juos atsiėmė, tvirtinti nesiryžo.
Pateikus užklausimą Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadai Lietuvoje, konkretaus atsakymo taip pat nesulaukėme.
Ambasada tik pranešė, jog pagal „tarptautinę paveldėjimo teisę žuvusių karių asmeninis turtas, pvz., aprangos detales ar apdovanojimai, atitenka jų artimiesiems. Jeigu artimųjų neatsiranda, daiktai gali būti saugojami muziejuose ar kitose viešose tos šalies, kurioje palaidotas karys, įstaigose.“
Dienraščiui pasiūlyta kreiptis į vokiečių karių kapų globos sąjungą, kuri ir turėjo rūpintis radinio perdavimu karių artimiesiems.
Mums nepavyko susisiekti su Vokietijoje esančiais šios sąjungos nariais, tačiau suradome glaudžius kontaktus su ja palaikančius lietuvius.
VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“ vadovas Vladas Armonas, pats dalyvavęs kasinėjimuose Panevėžyje, neslėpė, jog jam gėda dėl savo tautiečių dar ir šiandien.
„Kiek žinau, Kultūros paveldo departamentas atsisakė net paskolinti Vokietijai iškastus asmeninius daiktus tam, kad jie identifikuotų palaikus. Vokiečiai nebesižemina ir nebeprašo. Koks radinių likimas, tiksliai negaliu pasakyti. Nenustebčiau, jeigu jie dulkes rinktų kur nors muziejų stalčiuose. Mums garbės tai nepridėtų - vokiečiams neatidavėme, bet ir patys nematome“, - sakė V. Armonas.
Jis buvo teisus - šiuo metu didžioji dalis radinių guli Panevėžio kraštotyros muziejaus saugykloje. Visuomenei parodyti tik vieną kartą - iškart po karių perlaidojimo - daiktai ir vėl nukeliavo į rūsius. Daugumai jų reikalinga restauracija, tačiau dėjęs visas pastangas, kad iškasenos nekirstų Lietuvos valstybės sienų, Kultūros paveldo departamentas (KPD) radinių atnaujinimui lėšų nesuranda, mat esą ne visi eksponatai yra verti dėmesio.
Lauks savo dienos
Tokios pačios nuomonės laikosi ir Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas. Anot jo, ne viskas, ką muziejus saugo, tinkama eksponuoti.
„Turime daug vokiškų uniformų sagų, jos gi vienodos. Yra ir dantų, kojų protezų, šautuvų dalys, šukos. Viešam rodymui tikrai ne viskas tinka, o ir auksinių daiktų nėra tiek daug, kaip spauda rašė. Restauracijai reikalingos milžiniškos lėšos, jų nė iš tolo nematyt. Surastas turtas - valstybės nuosavybė, o mes įsipareigojome jį saugoti. Gal kokia nors proga prireiks, ir pakelsime juos iš saugyklos“, - svarstė direktorius.
Tačiau net ir netinkamų muziejui daiktų perduoti Vokietijai neketinama.
„Maža ko jie norėjo ar nori. Neperdavėme nieko, nes nematėme reikalo tai daryti. Vadovavomės įstatymais, be to, mūsų archeologams pradėjus kasinėjimus, vokiečių sąjunga kėlė įvairius reikalavimus, kišosi į darbus ir apskritai darė betvarkę“, - prisiminė KPD vadovas Albinas Kuncevičius.
Liko nuoskaudų
Nuoskaudų dėl vokiečių elgesio liko ir Panevėžio savivaldybei. Pasak šio miesto paveldosaugos atstovės L. Paškevičienės, vokiečių karių kapų globos institucija Lietuvoje privėlė nemažai neaiškumų. Pareikalavę palaikus perlaidoti uostamiestyje, jie užsimanė, kad lietuviai karstus pirktų būtent iš jų.
„Užsiprašė nerealios kainos, o kai pamatėme, ką pristatė, gerokai nustebome. Savo karių palaikams jie išrinko prasčiausios kokybės kartoninius nepatvarius karstelius, iš kurių, dar nepasiekus Klaipėdos, kaulai pradėjo byrėti. Įsikišo ir Vokietijos ambasada Lietuvoje, jie pareikalavo, kad už karstus nemokėtume. Tą ir padarėme“, - pasakojo valdininkė.
Minėtoji sąjunga lietuviams neliko skolinga. Klaipėdos vokiečių karių kapinėse, vietoje, kur buvo perlaidoti palaikai, jie pastatė antkapinį paminklą. Jame nė žodžiu neužsimenama, jog visos perlaidojimo procedūros ir kasinėjimo darbai, kainavę per 300 tūkst. Lt, apmokėti Lietuvos valstybės ir Panevėžio savivaldybės.
Užrašas skelbia, kad karių palaikai „perlaidoti Panevėžio miesto iniciatyva, remiant vokiečių karių kapų globos tautinei sąjungai“.
Beje, įdomiai susiklostė ir vietos, kurioje 2005 metais buvo surasti vokiečių palaikai, likimas. Iki šiol Panevėžio J. Balčikonio gimnazija neturi sporto aikštyno, kurio rekonstrukcijai ruošiantis ir buvo pradėti kasinėjimai.
Gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas „Vakarų ekspresui“ sakė, jog nuo to laiko nesulaukiama lėšų sporto aikštynui iš valstybės investicijų programos, nors yra visi būtini projektai.
Vaida JUTKONĖ
