1991-aisiais, kartu su B. Jelcinu, S. Šuškevičiumi ir Leonidu Kravčiuku pasirašęs Belovežo sutartį, kuria buvo įkurta Nepriklausomų Valstybių Sandrauga ir taip faktiškai panaikinama SSRS, Rusijos politikas įėjo į istoriją kaip vienas įtakingiausių tų laikų veikėjų, nors ir labai trumpoje šios šalies istorijos atkarpoje.
Būtent jam yra priskiriama dokumento teksto dalis, kurioje rašoma, kad „SSRS, kaip tarptautinės teisės ir geopolitinės realybės subjektas, nutraukia savo egzistavimą“.
„Aš ne tik, kad nesigailiu. Gal net kažkiek vaikiškai didžiuojuosi tuo, kad lietuvių imigrantų anūkas ir proanūkis, Chrompikovsko vaikigalis Geška Burbulis 1991 m. gruodį naujoje Rusijos valstybėje pasirašo šį istorinį dokumentą“, – 2021-aisiais pasakojo jis vienoje iš Rusijos televizijos laidų.
2018-ųjų interviu „Fontanka“ metu buvęs įtakingas Rusijos politikas pripažino, kad po SSRS žlugimo tuometinė valdžia ne viską darė teisingai. Per mažai buvo skiriama dėmesio visuomenės švietimui, sisteminėms pertvarkos. Tačiau pagrindinė Rusijos problema, anot jo, yra istorinis palikimas.
„Tačiau giluminė priežastis – daugelio amžių, ir ne tik posovietinė trauma, postimperinis sindromas. Tai laisvai sklandantis virusas, kuomet prisiimti atsakomybę ir suprasti visą žiaurios totalitarinės imperijos transformacijos, militaristinės perkrovos, privedusios ekonomiką iki susinaikinimo sudėtingumą gali nedaugelis, o žmonių sąmonė – lyg antklodės lopai iš įvairių svajonių, vilčių, nusivylimų, norų. Toks savotiškas mąstymo kompotas. Ir kuomet pasaulinės politikos kryptis pradėjo dominuoti, vietoje sisteminės abipusės posovietinės erdvės šalių partnerystės vystymosi politikos pasipylė įprastos ideologemos – mes nieko nebijome ir neleisime savęs pavergti kitai vertybių ir įtakos sistemai. Visa tai numatyti tokia forma buvo neįmanoma“, – aiškino jis.
Kalbėdamas apie vieną jautriausių Rusijoje klausimų – kodėl po 1993-ųjų konstitucijos paskelbimo šalyje nebuvo pravestas liustracijos procesas, jis akcentavo, kad „tuo metu buvo dirbama bevaldystės minų lauke“.
„Ar jūs galite įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis mes gavome valdžią? Kokiame minų bevaldystės minų lauke mes pradėjome savo darbą? Ir ko mes pasiekėme tokiomis sąlygomis. Šiandien jau niekas nekreipia dėmesio į tai, kad GKČP (1991 m. pučo organizatoriai, – red. past.) palaikė 2/3 Rusijos Federacijos subjektų. Niekas nekreipia dėmesio, kad absoliuti dauguma regionų vadovų stebėjo mūsų veiklą su piktdžiuga ir viltimis, kad viskas grįš į savo vėžes. Yra reali politika – ir yra poreikis išmintingumui bei atsakomybei už pasekmes. Mes būtent tuo ir vadovavomės“, – „Fontanka“ cituojamas G. Burbulis.
