Porų amžiaus skirtumas — ne kliūtis meilei, tačiau skyryboms — rimta priežastis. Taip vienoje savo knygų tvirtina porų ekspertė Rult Hauston. Amerikietė lengvai rastų jai pritariančiųjų ir Lietuvoje, o pakruojietis Kostas Miežis dar pridurtų: taisyklės turi ir išimčių.
Antrąkart tuoktis atidėliojo
Netoli Pakruojo, didžiuliais medžiais apaugusiame Kosto Miežio vienkiemyje ramybę drumsčia nebent už kelių šimtų metrų asfaltu pralekiančios mašinos. Arba — vilkšunis, lojimu pasitinkantis į kiemą sukantį svečią. Baigiami atkurti buvusio seno vienkiemio pastatai byloja, kad čia kuriamas naujas gyvenimas.
Buvęs stambus rajone ūkininkas ponas K.Miežis vėliau pasakys, kad šis namas — jau ne pirmas jo gyvenime, statomas savo rankomis. 65-erių vyras čia kuriasi viengungiškam gyvenimui.
Skyrybos su bendraamže žmona prieš septyneris metus, po to įsižiebusi ir užgesusi meilė 26-eriais metais jaunesnei moteriai — likimo vingiai, stipriai pakeitę vyro gyvenimą.
„Tokios gyvenimo permainos ne kiekvienam atrodytų pakeliamos. Dėl to daugelis vyrų nusigeria. Bet tai — ne man,“— atviravo pasitikėjimo savo ištverme nepraradęs vyras. — Nieko nesigailiu ką davė gyvenimas. Tik liūdna, kad su savo dukra negaliu būti nuolat“, — apie ne santuokoje su mylima moterimi prieš penkeris metus gimusią ketvirtąją savo atžalą prabyla žilstelėjęs vienkiemio šeimininkas.
„Buvo ir vestuvių žiedai nupirkti. Bet kažkaip atidėliojom... Paskui gimė vaikas, naujų rūpesčių atsirado. Gal taip buvo lemta, — apie buvusius ketinimus antrą kartą vesti ir sukurti naują šeimą pasakojo K. Miežis.
Ši santuoka būtų buvusi antroji ir Kosto išrinktajai pakruojietei Danutei Petraitienei.
Apie 39-erių pakruojietę medikę ponas Kostas šiandien galėtų kalbėti ilgai. Išsiskyrimas vyrą paskatino į savo mylimąją pažvelgti kitomis akimis.
„Ji yra graži, išsilavinusi, sugebanti orientuotis bet kokioje situacijoje ir kartu paslaptinga. Pradžioje mūsų pažinties viskas buvo gerai, tačiau gimus vaikui ji pasikeitė: ėmė užtrukti po darbo, užsibūti pas drauges. Vakarais aš vis dažniau likdavau su mudviejų mažyle, o kai ji grįždavo, bandymas pasikalbėti virsdavo barniu“, — apie santykių krizės pirmuosius ženklus prisimena ponas Kostas.
„Po kurio laiko supratau, kad mums kartu gyventi nebepavyks. Nenorėjau pasijusti apgautas, juolab, kad Pakruojyje niekur nepasislėpsi: vieni apie kitus viską žino ir viską mato. Galutinai apsispręsti sukti savais keliais K.Miežiui padėjo įsitikinimas, kad jo mylimoji, panorėjusi dėmesio, galėtų jo susilaukti iš gerbėjų.
„ Mūsų skyrybų priežastis — pasitikėjimo ir pagarbos vienas kitam praradimas, — tokią šiandien išvadą daro už buvusią savo moterį gerokai vyresnis vyras. — Amžiaus skirtumo aš nejaučiau, nemanau, kad ir ji tai laikė kliūtimi mūsų tolimesniam bendram gyvenimui. Apie tai ji niekada nėra nieko pasakiusi, -- sako K.Miežis ir tikina turįs pagrindo manyti, kad į porą suėję skirtingų kartų vyras ir moteris gali būti laimingi.
Pavyzdys — senelių santuoka
„ Mano senelis vedė būdamas penkiasdešimt ketverių, o močiutei tada buvo tik aštuoniolika. Jie susilaukė aštuonių vaikų, gražiai gyveno iki pat senelio mirties. O kai jis mirė, močiutė labai jo gedėjo, našlavo iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Jie tikrai vienas kitą mylėjo.
Prisimenu, dar buvau vaikas, kai giminėje kalbėdavo, kad seneliui nereikėjo važiuoti pirštis, nuotaka pati pas jį į namus atėjo. Taip ir buvo, nes senelę tėvai norėjo ištekinti už jauno, bet jai nemielo jaunikio. Tai ji verkdama atbėgo pas senelį ir liko su juo gyventi„, — tokiu argumentu taisyklę, kad amžiaus skirtumas — kliūtis santuokai, atremia ponas Kostas.
„Kai nusprendžiau gyvenimą susieti su jaunesne moterimi, savo poelgį buvau gerai apsvarstęs: sūnūs suaugę, savarankiški, ant kojų pastatyti. Juk turiu teisę į savo gyvenimą ir aš, — apie ryžtingam žingsniui paskatinusią senelių santuoką pasakoja K.Miežis, ir nusijuokia: — Vis dėlto aš per pus mažiau turiu palikuonių, nei mano senelis“.
„Amžius daro savo“
Danutė Petraitienė ir po skyrybų su K Miežiu savo gyvenimu nesiskundžia: turiu gerus, savarankiškus vaikus, mėgstamą darbą, esu reikalinga žmonėms. Ar galima sakyti, kad man ko nors trūksta? — šypsosi moteris prisipažinusi, kad iširus pirmajai santuokai po kurio laiko bandydama susieti savo gyvenimą su sau į tėvus tinkančiu vyru, didelių vilčių ateičiai neturėjo, todėl ir dabar neturi dingsties sielvartauti.
„Priešingai, galiu tik džiaugtis, kad turiu tokią šaunią dukrelę , — apie savo trečiąjį vaiką, kurio susilaukė su K.Miežiu, sako jauna moteris.— Savo gyvenimo ritmo ir tempo nekeičiau nei būdama su Kostu, nei be jo. Esu užimtas žmogus, tačiau jei kam iš mano draugų ar bičiulių prireikia pagalbos, niekada neatsisakau.
Tai nepatiko ir Kostui. Jis negalėjo susitaikyti su tuo, kad aš esu veikli ir savarankiška, galiu ir be jo pastangų ar pagalbos susitvarkyti buitinius reikalus, daržus ar sodybą„, — apie būdo skirtumus, kurie galėjo prisidėti, kad jųdviejų keliai išsiskirtų, svarsto tris vaikus viena likusi auginti moteris.
„Vis dėlto amžius daro savo. Pastebėdavau, kad Kostui nebūdavo įdomu mano bendraamžių kompanijoje, jam tušti atrodydavo mūsų juokai ar pokštai. Beje, man jo bendraamžių kalbos irgi nebuvo įdomios, bet visada iš mandagumo stengdavausi to neparodyti.
Manau, kad vyresniam vyrui norisi, kad už jį jaunesnė moteris paklustų, jaustųsi nuo jo priklausoma. Tačiau mūsų atveju taip nebuvo. Dėl to kildavo ir įtarinėjimų , ir nepagrįsto pavydo.
Be to amžiaus skirtumas lemia ne tik gyvenimo, bet ir mąstymo tempą. Kartais jausdavau, kad tie tempai mums yra skirtingi. O ir žinių neretai daugiau turi ne tik daugiau išsimokslinęs, bet ir jaunesnis žmogus„, — savo pastebėjimais apie jaunesniojo partnerio pranašumus dalijosi medikė.
Janina VANSAUSKIENĖ
