Tikriausiai nė vienas Darbo partijos bylos teismo posėdis nepraeina be būrio žurnalistų ir vėliau sekančių straipsnių šūsnies, kurie vienas po kito stengiasi vis tamsesnėmis spalvomis nupiešti kaltinamuosius. Oponentai tuo metu taip pat vartoja skambias frazes apie kaltinamųjų suole sėdinčius kolegas, kuriuos visi spėjo nuteisti be teismo sprendimo. Paprastam žmogui, kuris nuomonę susidaro tik skaitydamas laikraščius ir žiūrėdamas vakaro žinias, pasirinkimo apsispręsti, kas kaltas, o kas ne, žiniasklaida nepalieka.
Dažnas iš Jūsų nesivarginate skirti laiko ir dėmesio įsigilinti į bylos aplinkybes, bet nė vienas nepatylite, kai reikia burnoti ant tų, kurie neva pavogė milijonus. Šio straipsnio tikslas — pabandyti nors vieną kartą atidėti visus pirminius nusistatymus, išankstines nuomones ir pasvarstyti, ko Darbo partijos byloje vis tik yra daugiau: teisingumo ar politinio susidorojimo?
Vienintelis sinonimas, kuris šauna į galvą pagalvojus apie Darbo partijos bylą yra susidorojimas. Tiems, kas nesupranta, kam toks teisėsaugos cirkas ir galimai belangėje sėdintis Darbo partijos lyderis yra naudingas, pateiksiu paprastus, tačiau žiniasklaidoje mažai minimus faktus.
2003 m. Viktoras Uspaskich su bendraminčiais įkūrė Darbo partiją. Nepraėjus nė metams rinkimuose į Europos Parlamentą partija laimėjo daugiau nei 30 proc. balsų, rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą — 28,4. Nenuostabu, kad toks naujos partijos šuolis valdžios link nepatiko tradicinėms partijoms, o Viktoro Uspaskich, kaip vis sparčiau kylančio lyderio, vaidmuo galėjo sukelti rūpesčių politikos grandams. Negana to, V. Uspaskich nusimanė ne tik politikoje, bet ir versle, todėl toks žmogus iš karto tapo pavojingas prie valdžios lovio dešimtmečiais sėdėjusiems bei aplink juos besisukantiems veikėjams.
Tokias prielaidas patvirtina a.a. Lietuvos Prezidentas Algirdas Brazauskas. 2007 m., vesdamas paskaitą Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) jis sakė: „Uspaskichas — figūra neeilinė. Turėjau su juo reikalų ir su jo įmonėmis. Kai jis atėjo į Vilnių, buvo duotas nurodymas jį iš Lietuvos išginti. Tai darė įtakingi žmonės. Per prokuratūrą, mokesčių inspekciją“.
Dar vienas įrodymas — 2006 m. Seime vykęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdis. Posėdyje liudijęs buvęs VSD 4–ojo skyriaus viršininkas Kastytis Braziulis pasakojo apie Albino Januškos įtaką, jo ryšius su buvusiu KGB generolu Vladimiru Jakuninu ir norą pašalinti V. Uspaskich, būtent šį generolą A. Januška atvedė pas Prezidentą Valdą Adamkų, o šis savo ruožtu įteikė KGB generolui Lietuvos ordiną. Štai ką kalbėjo K. Braziulis: „Jis turi savo žmones Saugumo departamente, turi savo žmones Užsienio reikalų ministerijoje, turi savo žmones Prezidentūroje“. Viktoras Uspaskich šių asmenų buvo laikomas nepalankiu jų planams, todėl ketino „imtis priemonių, kad V. Uspaskich Lietuvoje neliktų“.
2011 m. balandį WikiLeaks paviešino slaptą JAV ambasados pažymą, kuri visiškai patvirtino anksčiau pateiktą informaciją. Dokumente rašoma, kad A. Januška Amerikos diplomatams prasitarė, jog Lietuvos Vyriausybė „suinžinieriavo“ V. Uspaskich išstūmimą iš Lietuvos 2006 m. Priminsiu, kad V. Uspaskich tuomet išvyko dėl nelaimės jo namuose, nes aštuoniasdešimtmetės motinos akyse gaisre žuvo jo brolis. Tiesa, šis faktas iki šiol atkakliai ignoruojamas ir žiniasklaidoje yra nušviečiamas kaip „pabėgimas“.
Surežisuotas bylos scenarijus
Tuose pačiuose NSGK paviešintuose posėdžiuose buvę saugumiečiai paliudijo, kad dar 2003 m. oponentai labai stipriai domėjosi V. Uspaskich, labai norėjo turėti jo atžvilgiu kompromituojančios medžiagos, todėl iš karto po Darbo partijos susikūrimo buvo pradėti rinkti duomenys ir kuriami dokumentai bylai.
Šiuos žodžius patvirtina ir bylos faktai — byla buvo kuriama nuo pat partijos įsikūrimo, į ją buvo infiltruojami žmonės, o pirminius duomenis apie dokumentų klastojimą Valstybinė mokesčių inspekcija gavo dar 2004 m., bet nusikaltimams nebuvo užkirstas kelias, o toliau buvo skatinama juos daryti. Infiltravimas akivaizdus net ne specialistui, nes tie žmonės, kurie klastojo dokumentus, buvo atleisti nuo atsakomybės.
Oficialiai ikiteisminis tyrimas pradedamas tik 2006 m., kai V. Uspaskich dėl brolio žūties išvyko į Rusiją. Noriu priminti, kad įstatymas reikalauja ikiteisminį tyrimą pradėti iš karto pabaigus rinkti duomenis, o strategiškai pasirinkta ikiteisminio tyrimo data laikoma politinio persekiojimo požymiu ir yra neteisėta.
Tai, kad aukšti šalies politikai prisidėjo prie Darbo partijos bylos atsiradimo, liudija ir beveik tiesioginis socialdemokrato, tuometinio krašto apsaugos ministro Gedimino Kirkilo prisipažinimas pokalbyje su JAV ambasadoriumi Stephen Mull. Pokalbio metu jis teigia, kad valdančiosios Socialdemokratų partijos tikslas buvo organizuoti perversmą Darbo partijos viduje: nušalinti Uspaskich nuo partijos vadovo posto ir pakeisti jį kitu. WikiLeaks dokumentai taip pat žymi, kad A. Januška buvo puikiai informuotas apie vidines derybas dėl Kirkilo Vyriausybės sudarymo.
2006 m., sugriuvus Brazausko Vyriausybei, prasidėjo kalbos dėl naujos koalicijos formavimo. Čia netikėtai atsiskleidžia tuo metu politologo TSPMI direktoriaus Raimundo Lopatos vaidmuo. Atvažiavęs į derybas dėl koalicijos į darbiečio Jono Pinskaus namus, politologas atstovavo prezidentūrai ir bandė įkalbėti Darbo partiją palaikyti Gedimino Kirkilo kandidatūrą į premjerus mainais į tai, jog socialdemokratai į koaliciją priims ir Darbo partiją. Panašu, kad R. Lopata žinojo ir apie Darbo partijai gresiančias kratas. Pora savaičių prieš, duodamas interviu Rusijos laikraščiui, jis sakė manąs, kad Darbo partijos pirmininkas žada pasitraukti iš Lietuvos. Tuo tarpu partijos lyderis sėkmingai dirbo Lietuvoje, o nelaimė Rusijoje buvo tik priešakyje.
Politinio susidorojimo požymiai pagal demokratiškiausią pasaulio valstybę
Gar¬sus JAV Kolumbijos universiteto teisės profesorius, žmo¬gaus tei¬sių gy¬nė¬jas, buvęs Andrejaus Sacharovo konsultantas ir buvęs Tarptautinės Žmogaus Teisių Lygos prezidentas Scot¬t‘as Hor¬to-n‘as, patarinėjantis JAV Vyriausybei kaip identifikuoti politinio persekiojimo bylas, išskyrė politinio persekiojimo kriterijus, kuriuos pravartu būtų žinoti ne tik Lietuvos politologams, bet ir Prezidentei bei premjerui Algirdui Butkevičiui, kuris sakė, kad Darbo partijos byloje nėra politikos. Net neįsigilinus į Darbo partijos bylos detales galima nedvejojant atsakyti, kad ši byla atitinka visus politinio persekiojimo požymius.
Anot Scott’o Horton’o, visų pirma (1) svarbi teisiamo subjekto tapatybė: ar persekiojamas subjektas yra tam tikra prasme opozicijos veikėjas, ar priklauso etninių ar religinių mažumų grupei, ar subjektas siejamas su kokia nors politine partija, ar eina tam tikras politines pareigas, ar siekia būti išrinktas eiti politines pareigas? Be abejonių, V. Uspaskich ir Darbo partija atitinka visus šiuos požymius.
Antra (2), reikia atsižvelgti į kaltinimų pobūdį. Autorius pažymi, kad dažnas kaltinimas politinėse bylose yra susijęs būtent su mokesčių auditu ir mokesčiais. Priminsiu, kad Darbo partijos byla buvo pradėta būtent dėl įtarimų mokesčių slėpimu. Taip pat teisininkas siūlo atkreipti dėmesį, ar panašiais nusikaltimais kaltinamiems subjektams yra siūlomos tokios pat bausmės, kaip analizuojamos bylos atveju. Darbo partijos byla yra precedento neturintis atvejis Lietuvos istorijoje — prokuroras užsimojo sunaikinti partiją. Stebina ir V. Uspaskich paskirto užstato dydis (1,5 mln. Lt). Tuo tarpu Londono teismas „Snoro“ banko akcininkus paleido už 300 tūkst. Lt užstatą, nors kaltinimai jiems yra žymiai sunkesni nei Darbo partijai.
Dar vienas aiškus politinės bylos požymis (3), pasak S. Horton’o, yra tai, kaip pasirenkamas baudžiamųjų tyrimų ir kaltinimų laikas bei aplinkybės. Autorius pabrėžia, kad ypač turėtų kelti įtarimų politiniams kandidatams pateikti kaltinimai per vykstančius rinkimus. Šiuo atveju verta priminti, kad prieš pat antrąjį Seimo rinkimų turą prokuroras perkvalifikavo kaltinimus Darbo partijos byloje į sunkesnius. Dar vienas faktas — 2006 m., likus kelioms valandoms iki partijos suvažiavimo, išduotas V. Uspaskich suėmimo orderis, tam, kad jis negalėtų dalyvauti Darbo partijos pirmininko rinkimuose. Nors iš karto buvo aišku, kad byla yra sukurta specialiai tam, kad politinė partija ir jos lyderiai būtų įtraukti į teisminį procesą, jiems be teismo nuosprendžio buvo trukdoma užimti tam tikras pareigas — čia galima būtų paminėti tik vieną faktą iš daugelio, kai bebaigianti savo kadenciją Vyriausybė ir šalies Prezidentė po Seimo rinkimų dėjo visas pastangas, kad Darbo partijos lyderiai negalėtų užimti tam tikrų postų valdančiojoje koalicijoje ir net pati partija nedalyvautų formuojant Vyriausybę.
Ketvirtasis (4) kriterijus yra tyrimo aplinkybės ir ryšiai su žiniasklaida. Žiniasklaidoje jau parašyta daugiau kaip 5 000 straipsnių apie šią bylą ir šis skaičius vis auga. Byla yra politinė, jei ieškinį pateikusi šalis viešina bylos eigą. Nereikia ypatingų įžvalgų pastebėti, kad dar nė viena finansinė byla nesulaukė tiek dėmesio, kiek Darbo partijos byla. Prokurorai neišlenda iš televizorių ekranų, bylos medžiaga yra rodoma televizijos laidose, o oficialiame teismo internetiniame puslapyje net pateikiama šios „rezonansinės“ bylos išklotinė, nors šiame teisme yra nagrinėjamos bylos dėl nužudymų, narkotikų ar dar sunkesnių nusikaltimų, tačiau nė apie vieną iš jų nesurasime informacijos teismo interneto svetainėje. Visi paminėti dalykai vykstant tyrimui yra griežtai draudžiami. Bet, kaip sako lotyniškas posakis, „Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui“. Kitaip tariant, kaltintojai gali imtis visų priemonių apjuodinti Darbo partiją, ir nesvarbu, teisėtos tos priemonės, ar ne. Juk teisėsauga jų pusėje.
Taip pat akivaizdu (5), kad informacija buvo perduota ir žiniasklaidai. Dar neprasidėjus kratai Darbo partijos būstinėje, prie jos jau būriavosi pulkas žurnalistų su kameromis ir laukė, kol atvyks kaukėti VSD pareigūnai, kurie turėtų dirbti visiškai slaptai. O jau po kelių dienų Loretai Graužinienei vienoje televizijos laidoje buvo parodyta bylos medžiaga, kurios dar nematė net įtariamieji. Akivaizdu, kad taip buvo norima sukelti kuo daugiau triukšmo.
Byla yra politinė (6), jei ji yra aptarinėjama, derinama už prokuratūros ribų. Be abejo, Darbo partijos byla atitinka ir šį kriterijų. Tuo metu Prezidento pareigas einantis Valdas Adamkus pats prasitarė, kad apie bylą bei kaltinimus sužinojo anksčiau nei patys kaltinamieji. Jei tai būtų paprasta byla, jos informacija jokiu būdu nebūtų aptarinėjama su valstybės atstovais, o tai pripažino buvęs Prezidentas vienoje laidoje: „Man dar einant pareigas, aš kai kuriuos dokumentus esu matęs, ir ankstyvesniam, tuo metu buvusiam prokurorui pasakiau: „Atiduokite teismui, ko jūs laikote“. Prezidentas ne tik neturėjo teisės matyti tokių dokumentų, bet savo paliepimu prokurorui padarė ir politinį spaudimą. Nors pats prokuroras dar tada sakė šalies vadovui, jog byloje neužtenka duomenų, tačiau jis buvo spaudžiamas. Kaip elgtis prokurorui, kai net šalies aukščiausias vadovas liepia jam kelti bylą?
Savo knygoje V. Adamkus mini ir daugiau detalių, kaip naudodamasis savo padėtimi bandė daryti įtaką bylos eigai: 2006 m. gegužės 24 d., Prezidentas „skubiai susitiko“ su Valstybės saugumo departamento vadovu Arvydu Pociumi (kuris, kaip išaiškėjo, buvo KGB atsargos kapitonas) ir savo patarėju Mindaugu Ladiga, kurie buvę susirūpinę, kad prokuroras per lėtai vykdo tyrimą, vėliau Prezidentas nutarė, kad Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas paskubintų tyrimą ir paskirtų dar kelis papildomus pareigūnus. Po dviejų dienų Prezidentas iškvietė pas save Generalinį prokurorą ir reikalavo „asmeniškai pažiūrėti šią bylą“, galima sakyti, kad Prezidentas „administravo“ Darbo partijos bylą. Tai tik keli epizodai, vaizdžiai parodantys, kad Darbo partijos bylai įtaką darė ne tik teisėsaugos, bet aukšti politikos veikėjai. Taip pat Prezidentas savo knygoje rašo, kad pas jį lankėsi ir politinių bei verslo grupuočių atstovai, darant spaudimą dėl Darbo partijos bylos.
Tikriausiai daug kas negirdėjo ir to (7), kad kratos metu Darbo partijos būstinėje VSD tyrėjai buvo užrakinę tris ten dirbusias studentes, laikė jas, o patys 7 pareigūnai, kurių kiekvieną veiksmą turi matyti liudytojai, daugiau nei dešimtyje kabinetų darė kratas. Tai reiškia, kad renkant įrodymus, ar juos kuriant-klastojant, kabinetuose nebuvo jokių liudininkų. Pabrėžiu dar kartą — nebuvo jokių liudininkų, kurie galėtų patvirtinti, kad Darbo partijos būstinėje buvo surinkti būtent tokie įkalčiai, o ne tam tikrų spec. tarnybų paruoštos klastotės. Taip pat reikia pažymėti, kad V. Uspaskich namie, kabinete ir jo asmeniniame kompiuteryje nebuvo rasta nė vieno dokumento, kuris būtų įtrauktas į Darbo partijos bylą. Byloje nėra nė vieno liudytojo, kuris galėtų paliudyti, kad buvo duotas nurodymas ką nors klastoti, ar kaip nors neteisingai tvarkyti. Nėra jokios operatyvinės medžiagos, iš kurios galima būtų matyt netinkamus ir neteisėtus V. Uspaskich veiksmus, bet jis yra įtrauktas į teisminį procesą ir jau 7 metus tampomas po teismus.
Būtent taip ir žlugdomos politinės organizacijos bei jų lyderiai — V. Uspaskich neleisdavo susitikinėti su rinkėjais (8), nekalbant apie organizuotus pažeminimo spektaklius teismo posėdžių salėje su antrankiais, kurie buvo uždėti V. Uspaskich tik tam, kad būtų nufilmuotas ir nufotografuotas — pradžioje iš nugaros, o kai žurnalistai paprašė, kad būtų matomi ir antrankiai, ir veidas, rankos buvo surakintos priekyje, tačiau žurnalistams pasitraukus, antrankiai buvo nuimti ir V. Uspaskich buvo paleistas namo. O medžiaga iš šių kelių metų senumo įvykių žiniasklaidoje yra naudojama iki šiol. Ką bendro tokie veiksmai turi su buhalterija, žmogaus teisėmis ir nekaltumo prezumpcija?
Galiausiai (9) S. Horton‘as sako, kad šiuolaikinėje visuomenėje kiekvienas pilietis gali būti tam tikra prasme pažeidęs baudžiamąją teisę, todėl priimant sprendimą, ar byla yra politinė, reikia kritiškai pažiūrėti į prokuroro motyvų ir elgsenos tikrumą. Ar prokuroras dirba norėdamas išaiškinti nusikaltimą, ar stengiasi susidoroti su subjektu? Po paskutinių prokuroro išpuolių, kuriais jis siekia apriboti Darbo partijos veiklą ir neleisti jai jungtis su kita politine jėga, nebekyla abejonių, kad prokuroro pagrindinis motyvas yra susidoroti su Darbo parija, o ne išsiaiškinti nusikaltimą.
Nors yra ir daugiau bruožų, pagal kuriuos JAV profesorius identifikuoja politinius susidorojimus, šį aprašymą norėčiau baigti, tačiau pabaigai pristatysiu jo palyginimą apie idealų prokurorą ir Stalino prokurorą, kuriame kas nors gali atpažinti ir save.
(10) Amerikos idealą puikiai iliustruoja teisininko Roberto Jacksono sukurtas prokuroro paveikslas, kai prokuroras yra griežtai atsiribojęs nuo politikos ir tiria bylą, nekomentuoja viešai jokių savo veiksmų ir nuomonės, neleidžia daryti nė menkiausių užuominų apie politinius motyvus, prokuroras, kuris ne tik ieško kaltinimų, bet ir išteisinimų, sulyginęs šitas dvi puses surašo kaltinimus ir pristato teismui. Tačiau postsovietinėje erdvėje sklando kitoks palikimas. Pagrindinis istorinis veikėjas — Stalino prokuroras Andrejus Vyšinskis. „Jo didžiausias įnašas buvo aiškinimas, kad „teisingumas“ yra lankstus, atsižvelgiant į tai, kas „rūpi žmonėms“, ir kad „nekaltumo prezumpcija“ yra abstraktus liberalus teisinis principas, kurio „poveikis kovoje su nusikaltimu yra demobilizuojantis ir išmagnetinantis“. Tačiau labiausiai A. Vyšinskis išgarsėjo tuo, kad baudžiamąjį persekiojimą naudojo kaip politinę priemonę. Tų, kurie buvo nurodyti kaip režimo priešai, negalima buvo paprasčiausiai pašalinti, tačiau, kaip teigė Vyšinskis, jiems sunaikinti veiksmingiau buvo naudoti baudžiamąją teisinę sistemą. Tokie priešai buvo apkaltinami ir politiniais nusikaltimais ir įprastais įvairiausiais nusikaltimais, pvz., korupcija. Tada jiems būdavo daromas didelis spaudimas, kad jie prisipažintų esą kalti. Spaudimas buvo daromas taikant apklausos metodus, tačiau dažniau kaltinamojo šeimos nariai ir draugai buvo nuteikiami priešiškai arba atvirkščiai — buvo grasinama, kad bus imtasi veiksmų kaltinamojo artimiesiems pakenkti. Pagaliau A. Vyšinskis buvo „parodomojo teismo proceso“ sąvokos ir koncepcijos pradininkas, kai kaltinamasis — visiškai sužlugdytas ir pažemintas menkas žmogelis — supriešinamas su visu pasauliu ir yra priverstas prisipažinti, kad padarė nusikaltimus; šis procesas — tarsi ištisas didesnio vaidinimo veiksmas, kuriame pasauliui pristatomi jo padaryti nusikaltimai. Kaip teigė A. Vyšinskis, pasitelkdamas šį metodą, jis galėjo ne tik pašalinti oponentą, tačiau ir sunaikinti net atsiminimus apie jį, suvaržydamas visas įmanomas galimybes, kad aplinkui jį galėtų susiburti opozicinė grupė. Ar tai Jums nieko neprimena? Man šis aprašymas idealiai atitinka Darbo partijos bylos procesą, kurio tikslas — pasėti nepasitikėjimą partijos viduje, taikyti dvigubus standartus, žeminti kaltinamuosius, o galiausiai — sužlugdyti partiją, tai yra, savo oponentą, ir psichologiniu, ir moraliniu būdu.
Tokia teisėsauga yra valstybės žaizda. Jei net žiniasklaidos apšviestoje byloje galima interpretuoti įstatymus, tai kaip reikia apsiginti eiliniam žmogui, kurio byla ir laisvė niekam nerūpi? Pateikėme daugybę įrodymų, kad kaltintojų pusė ne kartą ir ne du vykdė įvairius pažeidinėjimus, laužė įkalčius iš piršto ir, rodydami į tuščius kasos orderius, aiškino, jog Darbo partija pavogė milijonus. Mes, kaip ir visas pasaulis, stebimės Rusijoje vykstančiais įvykiais, grupės „Pussy Riot“ narių kalinimu, pamokslaujame Ukrainos valdžiai, kuri kalina Juliją Tymošenko, tačiau mūsų valstybėje vyksta lygiai toks pat žaidimas-susidorojimas: „Kieno valdžia, to ir taisyklės“. Šiandien nuo to kenčia Darbo partija, tačiau rytoj gali kristi ir Jūsų galva.
Tad patariu — kai šimtai milijonų litų yra išleidžiami konsultacijoms įvairiose srityse, gal pradžiai reikia iškviesti tokius konsultantus, kurie apmokytų, kaip kurti teisinę, demokratinę, žmogaus teises gerbiančią valstybę. Valstybę, kur yra gerbiamas nekaltumo prezumpcijos principas.
Tokia konsultacija, be abejo, reikalinga ir politinėms partijoms, Prezidentei, politologams ir žurnalistams bei, aišku, teisėsaugos institucijų atstovams, kurie mano, kad vykdo teisingumą.
Darbo partijos organizacinio komiteto „Prieš teisinį nihilizmą“ vardu, Seimo narė Dangutė Mikutienė
