• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Amerikoje lietuvių šeimoje gimęs kino režisierius Tomas Vengris tvirtina, kad Lietuva per beveik 30 laisvės metų padarė neįtikėtiną pažangą, tačiau vis dar sutinka žmonių, kurie nori, kad pasaulis Lietuvą įsivaizduotų daug gražesnę ir geresnę nei ji yra iš tikrųjų.

Amerikoje lietuvių šeimoje gimęs kino režisierius Tomas Vengris tvirtina, kad Lietuva per beveik 30 laisvės metų padarė neįtikėtiną pažangą, tačiau vis dar sutinka žmonių, kurie nori, kad pasaulis Lietuvą įsivaizduotų daug gražesnę ir geresnę nei ji yra iš tikrųjų.

REKLAMA

1992 metai. Į savo mamos gimtąją šalį pirmą kartą atvyksta paauglys berniukas, visą gyvenimą praleidęs Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš dangoraižių prigrūstų megapolių į sovietinę chruščiovkę ar lietuvišką kaimą.

Nors Amerikos lietuvis, kino režisierius T. Vengris tvirtina, kad jo filmas „Gimtinė“ nėra autobiografinis kūrinys, dalis siužeto detalių paimti iš paties režisieriaus pirmųjų apsilankymų Lietuvoje.

T. Vengrio paauglystė buvo tuo metu, kurį vadiname „laukiniais devyniasdešimtaisiais“. Kai Lietuvoje vienas po kito bankrutavo bankai ir siautė mafija, būsimasis kino režisierius savo atostogų Lietuvoje metu ragavo uždraustų paauglystės vaisių.

REKLAMA
REKLAMA

„Lietuvoje aš pirmą kartą prisigėriau, pirmą kartą rūkiau, pirmą kartą pasibučiavau. Visi tokie paaugliški nuotykiai“, – interviu metu juokėsi T. Vengris.

REKLAMA

Per tuos metus užaugo ir subrendo ne tik T. Vengris. Pašnekovo teigimu, ne ką mažiau pasikeitė ir Lietuva.

Su T. Vengriu susitikau pasikalbėti pačiame Vilniaus centre, netoli Katedros aikštės. Paprastas ir šiltas žmogus. Toks įspūdis liko po pokalbio su Tomu, kuris, atrodo, tikrai galėtų turėti pagrindo nors šiek tiek „užriesti nosį“: gyvenęs ne viename Amerikos didmiestyje, dirbęs kartu su kino meistru Terrencu Malicku.

REKLAMA
REKLAMA

Portalas tv3.lt pristato pokalbį su T. Vengriu. Apie pirmąjį jo filmą „Gimtinė“, vasaras Lietuvoje, požiūrį į tėvų gimtąją šalį ir tai, kas pačiam T. Vengriui yra gimtinė.

Jūsų tėvai emigravo iš tuo metu Tarybų Sąjungos okupuotos Lietuvos į Jungtines Valstijas. Kaip taip atsitiko, kad juos išleido už „geležinės uždangos“?

Tai buvo gana sudėtinga. Mano abu tėvai susipažino Amerikoje, jie ne kartu išvažiavo, nepažinojo vienas kito Lietuvoje. Mano abu tėvai gimė 1943 m. Mamą šeima paliko, kai jai buvo vos šeši mėnesiai ir ji sunkiai sirgo. Jos šeima nežinojo, kur jie vyksta, tik žinojo, kad reikėjo bėgti nuo Stalino, nes jie turėjo daug žemės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Be to, mano senelis buvo giliau įsitraukęs į pogrindinę veiklą. Bijau sumeluoti, bet lyg ir ginklus davė partizanams. Jis rimtai galvojo, kad jau joks Sibiras jo nelaukia, o kulka ir viskas. Tai mano mamą visa šeima paliko ir ji su teta užaugo.

Mamos šeima, nors turėjo daug žemės Lietuvoje, jų gyvenimas Amerikoje nebuvo toks paprastas. Be išsilavinimo, be nieko, tai vis tiek buvo juodas darbas.

REKLAMA

Tėvo tėvas buvo akademikas. Jis galvojo, kad nors karas baigėsi ir vokiečiai pralaimėjo, vis tiek jį pašauks į sovietų armiją. Todėl pasitraukė iš Lietuvos ir galvojo po metų grįžti. Dėl to paliko mano tėvą su mano močiute. Kaip visi žino, negalėjo grįžti. Nuvykęs į Ameriką jis dėstė, buvo profesorius Amherste. Jam gerai buvo, kad jis buvo toks išsilavinęs.

Kai buvo atšilimas, per Amerikos lietuvių bendruomenę, per Kongresą išprašė, kad kažkiek sovietai išleistų. Buvo tokių atvejų.

REKLAMA

Ir taip abu tėvai buvo išleisti, kažkur 1965 m. Jiems buvo apie 20 metų, tėvas – ką tik baigęs bakalaurą, o mama buvo gal kokiame trečiame kurse. Jie susipažino Amerikos lietuvių bendruomenėje ir rado bendrą kalbą, nes jie, iš esmės, vieninteliai toje bendruomenėje buvo patyrę tą sovietinę Lietuvą.

O jums daug tėvai pasakojo apie Lietuvą?

Daug pasakojo apie savo vaikystę, apie savo atsiminimus. Man atrodo, kad visi tėvai mėgsta pasakoti apie savo vaikystę ir, kai pasakoja, tai taip labai pagražinta viskas būna. Jiems labai buvo svarbu išlaikyti tą santykį su Lietuva.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mama išvis nenorėjo į Ameriką važiuoti. Jaudinosi, bet kaip ir nebuvo pasirinkimo. Mamai labai nepatiko Amerikoje ir ji norėjo grįžti į Lietuvą. Jai buvo labai sunku priprasti prie Amerikos. Mama norėjo toliau studijuoti universitete, o ją įdarbino kažkokiam vos ne fabrike, pašto kambaryje. Tai aš manau, kad ji ypač romantizavo tą Lietuvą, kurią paliko.

Jūs vaikystėje Lietuvą taip pat romantizavote? Kaip jūs, būdamas vaiku, suvokėte tą šalį, kurioje niekada nebuvote?

REKLAMA

Aš labai romantiškai įsivaizdavau Lietuvą. Labai labai. Kai aš buvau mažas, mano svajonė buvo tapti partizanu. Norėjau, kad vėl būtų karas ir galėčiau kovoti už Lietuvą. Tokios mažo vaiko fantazijos. Visiems savo draugams papasakojau apie partizanus ir, kai žaisdavome ir su amerikiečiais draugais, tai prieš rusus kariaudavome. Toks buvo mano požiūris.

Domėjausi labai Lietuvos istorija, bet aš turėjau tik tą idealizuotą, pagražintą istorijos versiją. Ir daug įdomesnė man dabar ta istorija su niuansais. Kai aš atvykau pirmą kartą į Lietuvą, pamačiau visiškai kažką kitokio, kitokią Lietuvą. Bet man tas niuansas ir yra įdomus. Faina, kad nėra viskas taip tiesmukai gražiai, super ir va, kokia čia stebuklinga šalis. Šalis turėjo kovoti su problemomis ir čia yra daug įdomiau.

REKLAMA

Kuriais metais jūs pirmą kartą atvažiavote į Lietuvą?

1992 metais.

Tai taip pat, kaip ir filme?

Taip, kaip ir filme. Tik filme berniukui yra 13 metų, o man tuo metu buvo 7 metai. Man tai buvo gana didelis įvykis. Yra tų atsiminimų, bet jie labai migloti. Iš to laiko labai daug nuotraukų turiu. Tai tie prisiminimai gal labiau emociniai liko.

Aš po to kas vasarą atvažiuodavau. Kai man buvo kokie 12 metų, 1998 metais, vis tiek dažniau važiuodavau į kaimą, tai ten nelabai kas pasikeitė nuo pirmojo vizito. Mano tie atsiminimai gana susipainioję, tai, kai kūriau filmą, vis tiek reikėjo daug interviu imti, nuotraukų, archyvinės medžiagos peržiūrėti, kad tikrai galėčiau pagauti tą spalvą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sakote, kad jums labiau išlikę emociniai prisiminimai. Tai kokios emocijos jums yra išlikusios, kai buvote septynmetis vaikas, patekęs į visiškai, galima sakyti, nepažįstamą žemę?

Atsimenu, kad kažkokio nusivylimo buvo. Bet buvo ir labai labai fainų dalykų. Aš visą laiką gyvenau didmiesčiuose. Vašingtone gimiau ir užaugau. Niujorkas, Los Andželas... Visi šitie miestai yra didesni nei Lietuva.

Ir ypač tada man patiko tas paprastumas... Gal ne paprastumas, o kažkoks laukinis jausmas. Mus palikdavo kaime su giminaičiu ir mes galėdavome daryti, ką mes ten norime. Jei esi alkanas, įlipi į obelį ir valgai obuolius. Tokių dalykų, kurie man tik iš multikų buvo matyti. Tokia laisvė buvo superinė.

REKLAMA

Ir kuo toliau, tuo daugiau aš tą jaučiau. Nebuvo jokių taisyklių. Lietuvoje aš pirmą kartą prisigėriau, pirmą kartą rūkiau, pirmą kartą pasibučiavau (juokiasi). Visi tokie paaugliški nuotykiai. Aišku, aš jų visų nepadariau per pirmą kelionę, bet jie visi įvyko Lietuvoje.

Man patiko, kad viskas nebuvo išlaižyta, gražu ir tvarkinga. Man tas buvo gal keista, kai kada gal truputį baisu, bet man patiko.

Kaip minėjote, filme Kovui yra 13 metų. Kodėl pasirinkote pavaizduoti vyresnio amžiaus berniuką nei pats buvote per pirmą savo viešnagę Lietuvoje?

REKLAMA

Tai neturėjo būti autobiografinis filmas. Niekada nebuvo tokios minties. Filmo esmė, manau, yra berniuko ir mamos santykis. Tai yra pagrindinis dalykas. Dvylika ar trylika metų yra tas coming of age (brendimo – aut. past.) amžius. Tai yra tie pirmi metai, kai pradedi kitaip suprasti ir įsivaizduoti tą suaugusiųjų pasaulį.

Berniukas pats pradeda domėtis moterimis, mato savo mamos kažkokius santykius ir seksualumą mamoje. Man tai buvo įdomiausia.

REKLAMA
REKLAMA

Klausimas, kodėl aš rodžiau 1992 m. Galėjau rodyti dabartį ar kokius 1998 m., kai man buvo tiek metų, kiek filme yra Kovui. Aš išrinkau tą laiką, nes pirmi to paauglio žingsniai, pirmi supratimai tame suaugusių pasaulyje man pasirodė kaip gražus atspindys nepriklausomybės metų. Yra kažkokia laisvė, bet nelabai žinai, ką su ja daryti. Nelabai žinai, iš kur čia grėsmės, kaip čia viskas bus. Kaip ir labai laukei, norėjai viso šito reikalo, bet taisyklių nėra, nežinai, kaip čia suktis. Dėl to pasirinkau 1992 m., o ne, pavyzdžiui, 2019 m.

O kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp jūsų ir Kovo? Ar daugiau skirtumų ar panašumų?

Tą vaiką surado mūsų kastingo režisierė ir jis man pasirodė įdomus. Vaikas, kuris yra natūralus. Pas jį yra kažkoks liūdesys, kuris man labai patiko. Tada aš pradėjau scenarijų keisti pagal jį. Jis šiek tiek liūdnesnis ir gilesnis nei aš buvau tokio amžiaus. Aš buvau labiau pasiutęs.

Galbūt kažkoks jo kuklumas ir manyje slypėjo. Jis gal šiek tiek piktesnis, uždaresnis negu aš. Gal jis turi daugiau nuoskaudos negu aš turėjau, neša daugiau paslėpto pykčio. Bet, galbūt, aš dar visų tų skirtumų iki šiol neatradau.

Kada gimė idėja sukurti filmą? Ir kiek laiko praėjo nuo to pirminio sumanymo, švaraus popieriaus lapo, iki premjeros?

REKLAMA

Ketveri metai. 2015 m. Berlinalėje (Tarptautinis Berlyno kino festivalis – aut. past.) sutikau lietuvių kino veikėjus. Kai jie suprato, kad aš turiu pilietybę, atvykstu į Lietuvą ir kalbu lietuviškai, tada mes pradėjome kalbėti, kad galima būtų sukurti filmą. Tuo momentu negalvojau kurti filmo Lietuvoje, nes aš nepažinojau ir nesupratau Lietuvos kino industrijos, kaip čia viskas veikia. Ir aš turėjau daug planų Amerikoje, vysčiau ir turėjau idėjų.

Bet, kai pradėjau bendrauti, supratau, kad gal čia visai ir įdomi idėja. Daug ką svarsčiau, apie ką būtų galima padaryti filmą. Ką aš galėčiau papasakoti, ko lietuviai patys negali papasakoti? Tada po dviejų mėnesių šovė šio filmo idėja. Nežinau, kiek lietuviai to nori (juokiasi). Bet norėjau parodyti, kaip Lietuva tuo metu atrodė iš amerikiečio perspektyvos. Tą aš galėjau padaryti.

Tai jūsų pirmas ilgametražis filmas ir, atrodytų, kad pirmą filmą sukurti jau nemenka užduotis. O jūs tą darėte Lietuvoje, šalyje, su kurios kino virtuve nebuvote itin gerai susipažinęs. Kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai, kai kūrėte savo debiutinį filmą? Ar jus Lietuvoje šiltai sutiko?

Be naivumo nieko nepadarytume. Aš labai naivus buvau. Prodiuserė labai faina, davė man savo komandą. Žmonės buvo nusiteikę dirbti. Aš nuo paauglystės Lietuvoje turiu daug draugų. Aišku, jie nieko bendro su kino pasauliu neturi. Vis tiek, aš negrįžtu į svetimą šalį. Lietuva maža, vis tiek draugų draugai kūrybiniame pasaulyje irgi sukinėjasi, tai aš turėjau ir jame tokių pažįstamų. Tačiau jautėsi, kad buvo tokių nuomonių ir požiūrių „ką čia tas amerikietis daro“.

REKLAMA

Daug tokių buvo?

Gal ir daug. Gal ir labai daug (juokiasi). Tik į akis nesakė. Susidraugavau labai greitai su žmonėmis kino pasaulyje. Mes dalinomės scenarijais, dėl montažų tarėmės. Tai pradžia labai artimų, šiltų santykių su lietuvių kino kūrėjais pradžia. Aš labai palaikau juos. Bet ne visi džiaugėsi, kad dar vienas konkurentas iššoko, ypač iš pradžių. Bet dėl tokių dalykų nėra ko energijos eikvoti ir apie tai galvoti.

Aš turiu naujų idėjų apie filmus, kurios, manau, yra gana įdomios, tiek lietuviams, tiek pasauliui. Ir ties tuo reikia dirbti. Žinoma, ne visada pasieki savo tikslą, reikia vis tiek toliau dirbti. Juk nesėdėsi ir negalvosi, kas mėgsta mane, o kas manęs nemėgsta.

Vaikystėje, kaip minėjote, labiau emociniai atsiminimai išlikę, bet paauglystėje, vis tiek, jau gana aiškiai suvokėte aplinką ir žmones. Jūsų akimis, kiek Lietuva pasikeitė nuo tada? Jūs matėte Lietuvą praktiškai nuo pačios pradžios, nuo valstybės gimimo, iki dabar? Tai kokia tada buvo Lietuva ir kokia ji dabar?

Didžiuliai skirtumai. Mano sesė buvo neseniai atskridusi, penkiolika metų nebuvusi Lietuvoje, neatpažino šalies.

Kai aš buvau mažas, nors ir kai buvau paauglys, aš eidavau gatve ir žmonės į mane žiūrėdavo. Suprato, kad aš užsienietis. Dabar kas antras žmogus ir gražiau, ir mandriau, ir krūčiau atrodo (juokiasi). O tais laikais, tai jau iš tolo matydavo, kad aš kažkoks kitoks.

REKLAMA

Man tuomet juokingos būdavo toks piktos padavėjos ar pardavėjos. Man visai miela, kad kokia kasininkė pikta ant viso pasaulio būdavo. Dabar jaučiasi, kad ta jaunoji karta visiškai kitokia, žiauriai kieta. Neturi tos nuoskaudos. Tarp mano amžiaus žmonių jaučiasi kažkoks poreikis parodyti, kad mes galime. Manau, kad čia ne tik tos mažos šalies poreikis parodyti, kad mes galime. Tai yra gerai, tai yra motyvacija ir energija kažko imtis.

Bet jaučiasi, kad ir nuoskauda yra, ji likusi. Žmonės, kurie atsimena sovietinius laikus, nepriklausomybės pradžią, jaučia didžiulį norą kažką įrodyti, parodyti, kad „va, mes irgi kaip Vakarai“. Manau, kad ta jaunesnė karta, kuri pradeda žengti, neturi tos nuoskaudos. Aš labai daug tikiuosi iš jaunų žmonių. Jų požiūris kitoks.

Jie ne tokie pikti?

Ir ne tokie pikti, bet čia kažkas gilesnio yra. Nėra ne tik piktumo. Jie turi ir pasitikėjimą savimi. Jie žino, kad viskas ok su mumis. Blaivesnis požiūris į viską.

Nors kai kurie žmonės ir dabar įsižeidžia, kad, pavyzdžiui, savo filme aš Lietuvos nerodau vien tik gražiai. Man buvo keista, nes man atrodė, kad aš Lietuvą gražiai rodau. Man labai patiko kontrastai, kurie yra filme. Ir man nė vienas personažas neatrodo blogas, nes jie visi žmogiški.

Bet buvo tokių žmonių, kuriems nepatiko, kad aš parodžiau kai kurias to laikmečio problemas. Man tai yra tas sovietinis palikimas, noras parodyti, kad mes neturime problemų, mes nieko blogo nedarėme...

REKLAMA

... visi geri ir gražūs?

Taip, visi geri ir gražūs. Visų pirma, tai yra melas, nes niekur pasaulyje taip niekada nebuvo. Antra, tai neįdomu. Tik, kai susitaikai su savo šešėliais, tik tada galima sveikai eiti į priekį. Man atrodo, kad jaunoji karta gal turi brandesnį priėjimą prie savo praeities.

Vaikystėje jūs save laikėte labiau lietuviu ar amerikiečiu?

Vaikystėje aš labiau laikiau save lietuviu.

O dabar?

Aš nesakyčiau, kad dabar mano identitetas yra, kad „va, aš lietuvis“ ar „va, aš amerikietis“. Vaikystėje svarbi dalis mano identiteto buvo lietuvybė. Kuo labiau nagrinėji žmones ir visuomenę, supranti, kad mes esam be galo įvairūs ir, kad tos tautinės tapatybės yra socialinis konstruktas.

Aš jaučiuosi Lietuvoje kaip namuose. Aš labai suprantu lietuvių kultūrą, aš užaugau tarp to. Man ji artima. Bet aš suprantu ir amerikiečių kultūrą. Aišku, labai sudėtinga įvardinti, kas yra amerikiečių kultūra. Nes ji tokia įvairi ir mane šiek tiek nervina, kai žmonės sako: „ai, čia toks amerikietiškas dalykas“. Pabūk Niujorke, pabūk Teksase, pabūk Oklahomoje ir pamatysi tris visiškai skirtingas kultūras. Bet aš suprantu amerikiečius, galiu ten būti, nieko nesakyti apie Lietuvą, gyventi kaip amerikietis ir niekas nepastebėtų.

Aš daugiau galvoju apie savo lietuvybę, kai būnu Amerikoje. Bet aš daugiau galvoju apie savo amerikietiškumą, kai būnu Lietuvoje. Kas įdomiausia, kai būnu Amerikoje, aš vis tiek daugiausiai bendrauju su užsieniečiais. Gal čia kažką pasako apie mane. Aš turiu amerikiečių draugų, bet ir mokykloje, ir universitete mano draugų kompanijoje visada būdavo užsieniečių. Visada. Tai parodo, kad nesu iki galo amerikietis.

REKLAMA

Bet nesijaučiate blogai, kad, kaip sakėte, Lietuvoje galvojate apie Amerika ir atvirkščiai. Nejaučiate prieraišumo vienai vietai, kažkokio konkretaus identiteto trūkumo?

Tai yra dalis mano asmeninio gyvenimo, kuri yra sunki. Aišku, noriu to pastovumo, man jau pradeda to trūkti. Čia ir dėl karjeros, nes aš ir Amerikoje labai šokinėju: tai Niujorke, tai Los Andžele, tai Ostine... Ta tapatybė... Žinoma, kad sunku. Tai padarė įtaką mano gyvenimui. Čia yra vienas iš tų dalykų mano gyvenime, su kuriais aš bandau kažkaip dylinti (šypteli).

Sunku, sunku. Būna tų momentų, kai galvoju, kad reikia priimti sprendimą. Aš galiu pasilikti visam laikui Lietuvoje, aš taip pat galiu pasilikti visam laikui Niujorke. Niekas manęs nestabdo. Bet aš nepriimu to sprendimo.

Jums pačiam, ir kaip kūrėjui, ir kaip asmenybei, kas yra gimtinė? Kokia šio žodžio prasmė Tomui Vengriui?

Gimtinė yra namų ieškojimas. Kas yra namai, bet ta gilesne prasme. Kur žmonės jaučiasi namuose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų