„Liepą ir rugpjūtį Rusijos žiniasklaida rimtai aptarinėjo JAV ekonomikos ir dolerio visiško žlugimo scenarijus. Nors panašūs gandai naudingi valiutos spekuliuotojams, jų šaltinis buvo solidus – gerbtini Rusijos ekonomistai, kurie kartu su valdžios atstovais svarstė, kaip Rusija galėtų pavilioti iš žlungančios Amerikos bėgantį kapitalą.
Birželį Rusijos dūmos ekonomikos komitetas surengė diskusiją dėl priemonių, kurios užtikrintų Rusijos ūkio raidą pasaulio finansų sistemai toliau krinkant. Rusijos spauda teigė, kad svarbiausioji diskusijos užduotis – parengti rekomendacijas Rusijos prezidentui, kad šis neprarastų galvos, kada JAV ištiks krachas. Tatjana Koriagina, ekonominės raidos ministerijos instituto darbuotoja, nurodė netgi tikslią dolerio žlugimo datą – rugpjūčio 19-ąją. Katastrofos laukimas ir neišsipildę prognozės nustūmė į šešėlį keliolikos Rusijos ekonomistų knygą, kuri dar gegužės mėnesį buvo išleista kito dūmos komiteto iniciatyva.
Knygos „Pasaulinės dolerio sistemos žlugimas“ įvadiniuose skyriuose rašoma, kad jos atsiradimą paskatino Rusijos prezidento administracijos ekonominės valdybos ekspertų atliktos prognozės dėl visiško dolerio kracho artimiausiu metu.“
Tuoj tuoj viską nušluos nauja pasaulinės ūkio krizės banga!
Patikėjote? Ar ne?
Kabutėmis ir kursyvu išskirtas tekstas atrodo kaip dabar parašytas. Bet aš jį sukurpiau prieš 9 metus. Juodraštyje pažymėta data: 2001 m. rugsėjo 14 d. – praėjus 3 dienom nuo Pasaulio prekybos centro (PPC) bokštų griūties.
Mano straipsnis „Amerikos galo krankliai“ pasirodė spaudoje už kelių dienų po to, kada keli keleiviniai lėktuvai taranavo Niujorko dangoraižius ir Pentagoną. (Taupydamas vietą, tą antpuolį žymėsiu tarptautiškai – 9/11).
2001-jų vasarą atkreipiau dėmesį į Rusijoje keliamą isterija dėl artėjančios JAV finansų katastrofos. Minėtoji T. Koriagina 2001 m. liepos 4 d. tiesiai šviesiai pranašavo: „Katastrofа bus taškinio sprogimo pobūdžio“. Rugpjūtį rusų žiniasklaida kaitino atmosferą – „taškinis smūgis“ atseit turėjo būti smogtas rugpjūčio 19 d.
Data nepasitvirtino – smogta ne 8/19, bet 9/11.
Išjunkite elektrą!
Beveik prieš dešimtmetį vykusį bruzdesį, kada Rusijoje buvo laukta kažkokių įvykių Amerikoje, dabar prisiminiau dėl kelių dalykų.
Pentagonas sudegino kariškio memuarus, kadangi juose esama slaptos informacijos apie 9/11 įvykius.
„Fox News“ šeštadienį, rugsėjo 25 d., pranešė, kad Pentagonas supirko jau išleistus atsargos papulkininkio Anthony'o Shaffer'io memuarus (9500 vienetų) ir juos sunaikino. Motyvas – knygoje atskleista, jog JAV spectarnybos dar 2000-aisiais žinojo apie Mohamedą Atta, kuris per 9/11 ataką pilotavo vieną iš lėktuvų, įsirėžusių į PPC. „Fox News“ komentatorė šią informaciją pavadino „sprogstama“.
Vaizdas: „Fox News“ kalbina „uždraustą“ papulkininkį.
Mano komentaras. Tiktai idiotai XXI a. gali deginti knygas, tikėdamiesi, jog tai sustabdys informacijos plitimą. Nemanau, kad JAV karinės žvalgybos vadovas yra idiotas. Skandalą dėl A. Shafferio knygos, ypač demonstratyvų knygos tiražo naikinimą, laikau viešųjų ryšių akcija, kurios tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į knygoje pateiktus faktus. Todėl viską reikia suprasti atvirkščiai – JAV karinė žvalgyba, kuri neva blokuoja papulkininkio knygos platinimą, iš tiesų siekia kuo plačiau paviešinti faktą, jog Amerikos specialiosios tarnybos gerokai prieš 9/11 įvykius sekė M. Atta.
Ši knyga prašosi žiebtuvėlio
Kaip čia neprisiminus, kad 2004-aisiais Kanų kino festivalio prizą pelnė Michaelo'o Moore'o filmas „Farenheit 9/11“ apie širdingus Bushų ir bin Ladenų šeimų ryšius. Pavadinimas nužiūrėtas nuo Ray'jaus Bradbury'io romano „Faranheit 451".
451 laipsnis pagal Faranheitą – temperatūra, kada užsidega popierius.
Bet juk ne popierių reikia deginti!!!
Jeigu nebus atjungta elektra, informacija plis toliau!!!
Jis kaip Agatha Christie
Tenka pripažinti, kad Pentagonui tyčia ar netyčia padeda Irano prezidentas. Rugsėjo 23 d., ketvirtadienį, kalbėdamas Niujorke iš Jungtinių Tautų (JT) tribūnos, jis privertė JAV ir Europos šalių delegatus pamankštinti kojas – šie išėjo, kada, šnekėdamas apie 9/11, M. Ahmadinejadas pareiškė, jog „tam tikri JAV vyriausybės segmentai surežisavo atakas, kad pakreiptų atgal Amerkos ekonomikos smukimą žemyn ir [sustiprintų] Amerikos gniaužtus Artimuosiuose Rytuose gelbstint sionistinį režimą“ („some segments within the U.S. government orchestrated the attack to reverse the declining American economy and its grips on the Middle East, in order to save the Zionist regime“).
Čia reportažas apie Irano prezidento kalbą.
Bepročiu laikomas Irano vadovas pasirodė racionalus tarsi detektyvų autorė Agtha Christie. Jis pateikė tris 9/11 įvykių versijas:
– į JAV slapčiomis prasiskverbė galinga teroristų grupė (tai oficiali JAV valdžios palaikoma versija);
– „tam tikri JAV vyriausybės segmentai surežisavo atakas“;
– antpuolį įvykdė tikri teroristai, kuriems padėjo JAV spectarnybos.
Trečioji versija yra vienas iš antrosios variantų. Sudegintoje A.Shafferio knygoje pateikti duomenys, manyčiau, dera prie trečiosios versijos.
B. Obama Irano prezidento akibrokštą komentavo oriai, bet nieko rimto nepasakė. Galima pažiūrėti pusantros minutės vaizdą.
O A. Ahmadinejado pasiūlymai rimti – 9/11 įvykiai turėtų būti ištirti JT lygmeniu.
Kas kuo tiki?
9/11 antpuolių istorija – neišbrendama. Galima ir nepastebėti, kaip prabėgs gyvenimas, žiūrint kad ir tokius video siužetus.
JAV prezidento George'o W. Busho reakcija į klausimą, ar jis iš anksto žinojęs apie rengiamas 9/11 atakas: „Mmm... beee...“
Kitas siužetas: G.W.Bushas pasakoja apie savo įspūdžius stebint PIRMĄJĮ lėktuvo smūgį į dangoraižį, nors tas įvykis NEBUVO transliuotas per TV. (Bet gal negaiškite laiko...)
Propagandos dėka oficiali 9/11 įvykių versija apkarstyta emociniais saugikliais. Jei kas nors viešai tokia versija suabejoja, jis pasitinkamas šalta tyla – panašiai kaip abejojantys tam tikrais žydų Holokausto faktais. Tokiems klijuojamos menkinamos „sąmokslo teoretikų“ etiketes. Bet gal juos reikėtų irgi vadinti „revizionistais“ – t. y. žmonėmis, kuri peržiūri (revizuoja) oficialią versiją?
Nelabai tikiu, kad mano kartos žmonės sužinos tiesą apie 9/11. Belieka kurti savas versijas ir klausyti, ką šneka kiti.
Tokių yra daug – pavyzdžiui, iškilus Vokietijos socialdemokratas, buvęs gynybos ministerijos sekretorius, vėliau mokslinių tyrimų ir technologijų ministras Andreas'as von Bülowas, parašęs knygą „CŽV ir rugsėjo 11-ji“.
Pasak A. von Bülowo, atakų nebuvo įmanoma atlikti be JAV specialiųjų tarnybų pagalbos.
„Taigi, ko gero, galima sutikti su versija, kad Rugsėjo 11-osios įvykiai yra savų darbas,“ – tokia yra populiari nuomonė, kurios nepatartina išsakyti tam tikromis aplinkybėmis – juolab iš JT tribūnos.
Nuo plytų ir sijų prie finansų
Neabejoju, kad B. Obama gerai žino viešas abejones dėl oficialiosios 9/11 įvykių versijos. Juk jis – gyvas, žingeidus žmogus.
Tačiau kokia nauda, pavyzdžiui, iš visų tų medžiagų atsparumo skaičiavimo, pagal kuriuos dangoraižiai negalėjo sugriūti nuo lėktuvų smūgių? Tai atskleidžia tiktai techninius dalykus.
Tarkime, kažkas išties užminavo bokštus. Tačiau diversijos motyvai ir galutiniai tikslai lieka neaiškūs. Kapstantis po 9/11 paslaptis gal ne vien plytų ir sijų atsparumą reikėtų tikrinti, bet bandyti susivokti, kokios interesų grupės susigrūmė.
Kai kas 9/11 išvakarėse prognozavo būsimą teroro aktą. Spėjimai daryti ne iš nugirstų teroristų pokalbių, o analizuodamas akcijų rinkos duomenis.
Michailas Chazinas, vienas iš anksčiau minėtos knygos „Pasaulinės dolerio sistemos žlugimas“ autorių, 2001 rugsėjo 10 d., rusiško leidinio „Ekspert“ forume dėstė:
„Bolševikų“ vardu ir pavedimu. Nemanau, kad JAV finansus [reguliuojanti] valdžia turi rinkos mechanizmų rinkoms palaikyti. O ne rinkos mechanizmų jie turi. Atkreipkite dėmesį į prekybos apimtis (...) Tačiau svarbiausia intriga kitur. Busho aplinkoje dabar dvi komandos.
Viena, grubiai kalbant – „ortodoksalūs“ respublikonai, kurių ideologas yra Kissingeris. Jie mano, kad šalį reikia traukti iš krizės didinant pramonės gamybą naujųjų technologijų pagrindu. Tam reikia, pirmiausiai, mažinti mokesčius ir, antra, užtikrinti valstybės pagalbą pramonei. Išteklių tam reikia paimti atsisakius daugelio „išorinių“ projektų, kurie būtini Wall-Street'o finansininkams, kad būtų galima palaikyti pasaulio finansų kontrolę. Šios [Kissingerio] partijos lyderis Busho aplinkoje – veikiausiai Powellas.
Kalbant apie minėtus „finansininkus“ – jie nori bet kokia kaina išsaugoti savo finansų imperijų kontrolę, ir tam reikia visiškai kontroliuoti Bushą; ir vardan bankų išlikimo alinti Amerikos pramonę (kadangi viskam neužteks išteklių). Tai Rice ir Rumsfeldas.
Ir būtent kova tarp jų [Powellas prieš Rice ir Rumsfeldą] nulems Busho politiką, kuris dvejoja (pavyzdžiui, dėl „stipraus“ dolerio). Rusijos požiūriu, tegul laimi „finansininkai“, nors ir viena, ir kita atves prie krizės. Kada? Tai klausimas. Manau, kad „finansininkai“, kad įgautų Busho administracijos kontrolę (atleidus Powellą), gali imtis stiprių priemonių (kaip Amerikos atstovybių sprogdinimas – ne veltui žiniasklaida pastaruoju metu nuolatos mini bin Ladeną).
--
Kitą dieną po šio komentaro pasaulį sukrėtė „stipri priemonė“.
Krikščionio trockininko versija
T. Koriaginos ir M. Chazino prognozės daro įspūdį. Sprendžiant iš jų vartojamos terminijos abudu yra susiję su Lyndonu LaRouche'u (Lindonu Larušu).
Lyndon'as LaRouche'as laikomas marginalu – „padorūs“ tyrinėtojai jo necituoja, bet kai kurie Rusijos dūmos deputatai mielai pasikviečia į diskusijas.
M. Chazino bendraautorius Andrejus Kobiakovas iš L. LaRouche'o yra ėmęs interviu. Tekste L. LaRouche'as plačiau nušviečia, iš kur kilo „respublikonai“ ir „finansininkai“ – dvi jėgos, kurios grumiasi dėl Amerikos kontrolės.
L. LaRouche'as dabar krikščionis, jaunystėje buvo trockininkas. Jis buvo ir yra aršus G. W. Busho priešininkas.
Įdomu, kad dar neužgeso diskusija dėl to, kiek vadinamuosius neokonservatorius, (neokonus), lemusius G.W. Busho politiką, irgi veikė Levo Trockio idėjos.
Jis įkvėpė Bushą?
(Turint laiko verta paskaityti Trockio erotinius laiškus – spauskite nuorodą, pabaigoje rasite faksimilę).
--
L. LaRouche'as kontroliuoja savaip įtakingą propagandos tinklą, kurį privati žvalgyba maitinainformacija. Jau po 9/11 atakų L. LaRouche valdoma įstaiga („žinių agentūra“) „Executive Intelligence Review“ (EIR) paskelbė tų įvykių versiją, kurią pakomentuosiu, tikėdamasis, kad norintieji susipažins su pirminiu šaltiniu rusų kalba: I dalis; II dalis (II dalį verta palukštenti vien dėl svarstymų apie Samuelį Huntingtoną ir jo „civilizacijų konflikto“ teoriją).
Po 9/11 įvykių Amerika užpuolė talibus Afganistane. Dar po pusantrų metų JAV užpuolė Iraką. Nors nebuvo įrodytas ryšys tarp Saddamo Husseino ir O. bin Ladeno, 2003-aisiais sulaukti visuomenės paramos karui Irake buvo lengva, kadangi nebuvo nurimę 9/11 šoko sukeltos bangos.
Tačiau po 9/11 sekusiems karams pradėti tikrai nereikėjo tokio įspūdingo spektaklio kaip ataka prieš Niujorko dangoraižius ir Pentagoną. Karui su talibais būtų pakakę kelių menkesnių ir pigesnių teroro aktų. Pavyzdžiui, „purvinos“ bombos sprogdinimo kur nors pasaulyje (t. y. radioaktyvių atliekų paskleidimo). Karo su Iraku priežastis (masinio naikinimo ginklų buvimas), kaip vėliau paaiškėjo, buvo iš piršto laužta, tad kariauti buvo galima ir be 9/11.
Jeigu prileidžiame, kad 9/11 antpuoliai buvo kažkokių jėgų pačiose JAV surežisuotas ir pastatytas spektaklis, tenka pripažinti, kad pjesė liko nebaigta – kažkur kažkas nesuveikė, todėl ir galutiniai režisierių tikslai (vis dar!) nepasiekti.
Oficialios 9/11 versijos kritikai atkreipia dėmesį į paprastą dalyką – smūgių grafiką. Lėktuvas taranavo Pentagoną maždaug tuo metu, kada ten ėmė veikti krizės štabai, ketvirtasis lėktuvas, kuris taip ir nepasiekė Baltųjų Rūmų, turėjo į juos įsirėžti, kada ten jau galėjo būti susirinkusi artimiausia prezidento komanda. Ataka prieš Baltuosius Rūmus nepasisekė, lėktuvas nukrito ar buvo numuštas pakeliui. Smūgių planas verčia manyti, jog rezultatas turėjo būti ne casus belli (karo pretekstas) su Afganistanu, o kažkokios vidinės permainos pačiose JAV. Panašiai kaip Reichstago padegimas Vokietijoje 1933 m., kuriuo naciai pasinaudojo, kad iš esmės pakeistų šalies santvarką.
EIR (taigi L.LaRouche) teigia, jog 9/11 – tai nepavykęs valstybės perversmas. Mano požiūriu, tokia versija tikėtina, tik reikia patikslinti sąvokas „valstybė“ ir „perversmas“.
Visų pirma, kas tie perversmininkai? 9/11 antpuolių režisūros lygis vienareikšmiškai rodo, jog sąmokslininkų ieškoti reikia tarp kariškių ir žvalgybininkų. Veikiausiai su jais susiję labai galingos verslo struktūros. Kokie perversmininkų motyvai? Kaip paprastai – tėvynės gelbėjimas.
Priminsiu, kad Vokietijos generolai, vedami geriausių paskatų, 1938 m. buvo susimokę nuversti Hitlerį, nes manė, jog vokiečių armija per silpna kariauti su Čekoslovakija. 1944 m. liepos 20 d. planuotas valstybės perversmas turėjo prasidėti išsprogdinus Hitlerį. Motyvai irgi buvo patys kilniausi.
Įsivaizduokime, kad kokia nors patriotiškai nusiteikusi JAV elito grupuotė gauna tokią prognozę:
„Dėl griūties iki 2001-jų lapkričio mėn. fondų rinka praras nuo 7 iki 15 trilijono dolerių, akcijų kainos kris 5-10 kartų (NASDAQ indekso akcijų žlugimas 2000 m. balandį sunaikino aktyvų už 2 trilijonus dolerių.) Į JAV plūstelės doleriai iš užsienio. Masiškai bankrutuos finansų institucijos, kurių aktyvus sudarė vertybiniai popieriai – investiciniai fondai, draudimo kompanijos ir pensijų fondai. Investuotojai, gelbėdami savo pinigus, įdės juos į auksą ir nekilnojamąjį turtą. Nors akcijos nesudaro didelės bankų aktyvų dalies, tačiau akcijos reikalingos bankų likvidumui palaikyti. Paprastai šnekant, bankai priima akcijas kaip užstatą. Federalinis rezervas puls gelbėti mažuosius ir vidutinius JAV bankus, kuriuose dauguma amerikiečių laiko santaupas. Vartojimas JAV smuks, tai pakirs pramonę, vartojimo krizė persimes į pasaulį, kur vartojimas susitrauks 1,5-3 kartus. Doleris praras pasaulinės valiutos vaidmenį, dėl to žlugs, pavyzdžiui, naftos ateities sandorių rinka, kur atsiskaitoma doleriais. Euras nesugebės užimti pasaulinės valiutos vietos. Nuo eksporto į JAV priklausančios valstybės: Kinija, Japonija, Pietryčių Azija patirs skaudžius smūgius. Vieningą valiutą turinčios Europos investicinis potencialas bus iš dalies nukreiptas į Lotynų Ameriką, iš dalies į Rusiją.“
Amerikos patriotai susiima už galvų ir mąsto ką daryti. Atsakymas paprastas – reikia labai įkaitinti tarptautinę padėtį ir tuo remiantis visiškai pakeisti JAV ekonominę politiką. Pavyzdžiui, paskelbti, jog žalieji doleriai nebegalioja, o galioja kažkokie naujieji, tarkime, oranžiniai. Kalbant nebuitiškai, pavadinčiau tai Amerikos skolų prievartiniu nurašymu ir restruktūrizavimu, tik prievartaujama ne Amerika, o likęs pasaulis – grasinant jam ginklais. Jei kas nors neduoda išteklių, pavyzdžiui, naftos, pas tokį atplaukia JAV karo laivai.
Amerikos patriotams tariamai pateikta prognozė nurašyta nuo M. Chazino, ji beveik pažodžiui paimta iš jau minėtos knygos, išleistos remiant Rusijos dūmai keli mėnesiai prieš 9/11 – 2001-jų gegužę (įdėjau tą prognozę į andainykštį savo straipsnį „Amerikos galo krankliai“).
Šiuo atveju autoriaus pavardė nieko nereiškia – juk duomenis analizuojantys ekonomistai gali samprotauti panašiai. Kažką tokio galėjo sukurpti tiek patriotiškai, tiek nepatriotiškai nusiteikę JAV ekspertai. Kita vertus, amerikietiška M. Chazino teorijų kilmė nėra paneigta – jau minėjau jo idėjinius ryšius su L. LaRouche'u.
Galima sakyti, kad prognozė tada nepasitvirtino, didžioji ekonominė griūtis nusikėlė maždaug 7 metams.
O dabar viskas plėtojasi ne taip baisiai. Ar ne todėl scenarijus „suminkštėjo“, kad įvyko 9/11 atakos? Užpultoji Amerika užpuolė Afganistaną, paskui Iraką – tai parodė, kas pasaulyje šeimininkas, įkvėpė pasitikėjimą JAV finansais ir kuriam laikui atidėjo krachą. Juolab, kad kontroliuodama Iraką, Amerika vis dar kontroliuoja jo naftą.
Bet ar toks buvo 9/11 užmanymas? L. LaRouche'as spėja, jog 9/11 scenarijaus kulminacija turėjo būti branduolinė konfrontacija su Rusija. Tai visiškai logiška, nes juk ne Afganistanas ir Irakas kelia potencialią grėsmę Amerikai, o branduolinį ginklą turinti šalis, kurią tarptautinė „finansininkų“ grupuotė gali pasirinkti kaip „atsarginę Ameriką“, kur prisiglaus iš tikrosios Amerikos pabėgęs kapitalas. Amerikos patriotams to tikrai nereikia.
9/11 scenarijus buvo sumanytas taip, kad po to sekę įvykiai labai apsunkintų antpuolių tyrimą. Gal ir nebuvo plano nužudyti G.W. Bushą, pakeisti jį kuo nors kitu. JAV turi per gilias demokratijos tradicijas, kad tenai galėtų įsitvirtinti karinė chunta.
Veikiausiai G.W. Bushas turėjo tapti visišku perversmininkų įkaitu. Jis ir tapo priklausomas – abejoju, ar kuris nors JAV prezidentas išdrįs pripažinti, kad šalies valstybinės institucijos prisidėjo prie tokio masto teroro akto.
Branduolinio karo grėsmė ar netgi toks karas būtų užgožęs klausimus dėl to, kas organizavo 9/11 atakas. Таčiau kažkuri plano grandis nesuveikė – gal tai buvo nesėkmė puolant Baltuosius Rūmus, gal dar kažkas. Todėl JAV ekonominės ir užsienio politikos permainos nebuvo radikalios. Šalis įsivėlė į du karus, taigi ekonomika gavo šiek tiek dopingo, tačiau maždaug už 7 metų prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė.
9/11 įvykiai stūkso kaip paslaptingas sfinksas, kurį buvo sunku pastatyti (t. y. organizuoti tokio lygio antpuolį), tačiau jo poveikis tolimesnei istorijai menkas, lyginant su sąmokslo didybe. Amerika galėjo kariauti ir be 9/11, o islamo pasauliui 9/11 davė mažai naudos: nei musulmonai susivienijo, nei Amerikos galybė buvo pakirsta.
Obama finišo tiesėje
9/11 įvykių dramatizmas verčia manyti, kad 2001-aisiais JAV buvo priėję jei ne liepto galą, tai sunkiai įveikiamą kryžkelę. O juk ta kryžkelė nepereita! Šalis apsuko ratą ir vėl grįžo į panašią būklę. Ant kupros didžiulė valstybės skola, taikiklyje – branduolinio ginklo siekiantis Iranas.
Kokiu „taškiniu smūgiu“ Amerika įveiks krizę? Ir kur jis bus nukreiptas: į vidų ar išorę?
JAV viršūnėse vyksta kova. Apie tai galima spręsti iš stambaus masto slaptosios informacijos nutekinimų, kurie galėjo būti padaryti tik iš vidaus – pavyzdžiui, WikiLeaks failų paviešinimas. Apie cirką su A.Shafferio knygos deginimu jau rašiau.
Lietuva toje kompromatų kovoje elgiasi kaip uodegos vizginamas šuo: kažkas pametėjo informaciją apie slaptus CŽV kalėjimus, ir Lietuva reikiamu būdu vis dar kraipo savo politinį kūną.
Šių metų rugpjūčio 21 d. (ir vėl rugpjūtis!) B. Obama pasakė kassavaitinę kalbelę. Daug kas atkreipė dėmesį į jos neįprastą turinį. JAV prezidentas pareiškė, kad šalyje veikia „tamsios grupės“ manipuliuojančios viešąja nuomone. Tos jėgos gali išleisti milijonus dolerių politinei reklamai, ir niekas nesužinos, kas tą reklamą apmokėjo. Taip veikia ne tiktai korporacijos, bet ir visuomeniniai judėjimai. Esą prieš B.Obamos administraciją nukreiptas „juodasis piaras“ sustiprėjo šią vasarą.
Prezidento nuomone, reikia priimti įstatymą, kuris ribotų panašią veiklą. Tačiau respublikonai kongrese tokį įstatymą užblokavo. Todėl prezidentas tiesiogiai kreipėsi į liaudį.
Apžvalgininkai iškart prisiminė prezidento J. F.Kennedy kalbą, pasakytą 1963-jų balandį JAV laikraščių leidėjams. Prezidentas kalbėjo apie slaptą veikimą ir slaptąsias draugijas.
„Šiandien nepaskelbtas joks karas – kad ir kokia arši kova bevyktų, ji niekada nebus paskelbta tradiciniu būdu. Užpultas mūsų gyvenimo būdas. Mūsų priešai, žengia per pasaulį. Mūsų draugų išlikimui iškilo pavojus. Tačiau joks karas nepaskelbtas, kariuomenė neperžengė sienų, pabūklai neiššovė“.
1963 m. lapkritį J.F.Kennedy buvo nušautas.
Čia yra B.Obamos kalbos tekstas.
Ir vaizdas (tiems, kurie nemato langelio apačioje).
