Niujorke, virš garsiosios "Circuit City" parduotuvės Brodvėjaus gatvėje, plazda didžiulis užrašas: "Viskas turi būti parduota."
Žmonės eina gausiai. Vieni nusipirkti, kiti savo akimis įsitikinti, kad naujausias kompiuteris, kainavęs 2000 dolerių, parduodamas už 500. Panašiai - ir kitos prekės. Pardavėjams daug darbo, tačiau tuo jie nesidžiaugia. Parduotuvė uždaroma, darbuotojai atsidurs gatvėje. Firma "Circuit City" Jungtinėse Valstijose turi 566 parduotuves, ji savo srityje - antra Amerikoje, bet iki kovo pabaigos bus uždarytos visos, o 34 tūkst. žmonių taps bedarbiais.
Ši firma bandė skelbti bankrotą. Amerikoje yra tokia nekvaila procedūra - bankrotų teisėjas išnagrinėja tavo skolas, kiek tau kas skolingi, ir skęstanti įmonė turi laiko persitvarkyti, net gali pradėti verslą iš naujo. "Circuit City" bandė tai jau nuo lapkričio pradžios. Nieko neišėjo. Tenka mesti verslą.
Toks likimas dabar ištiko daugelį Amerikos firmų. Net universalinių parduotuvių tinklas "Mervyns" prarado viltį - jis uždaromas. Puikius moteriškus aulinius batus pardavinėja po 50 litų, perskaičiavus į mūsų pinigus, natūralius kailinius - po 100. O privatūs žmonės, negalėdami mokėti bankams už namus ar butus, pirktus skolon, elgiasi kitaip - amerikoniškai. Įdeda raktus į voką ir išsiunčia bankui. Žinokitės. Pernai būstus prarado du su puse milijono šeimų.
Tai, kad amerikiečiai kabina baltas vėliavas ir nenori daugiau kautis - visai naujas reiškinys. Anksčiau to nebuvo. Prezidentas Barackas Obama vis tvirtina: "Taip, mes galime!" Tačiau ekonomika jam atsako: "Ne, mes negalime." Prezidentas susiduria su dviem krizėmis: pasitikėjimo ir ekonomikos. Jeigu būsto verslas ir toliau riedės žemyn, nebus bankų kreditų, toliau kris gamyba, ir taip ratais. B.Obama daro viską, kad amerikiečiai atgautų verslininkų dvasią. Užšaldė Baltųjų rūmų valdininkų atlyginimus, bedarbiams prailgino pašalpų trukmę, išplėtė sveikatos draudimą vaikams, planuoja tiesti naujus kelius ir kitus viešuosius darbus. Tačiau žurnalas "Newsweek" šią savaitę rašo: "Per šią krizę mes dar nepasukome už kampo. Mes dar net nematome, kur tas kampas yra." Kitoje vietoje: "Čia kaip Holivude. Niekas nieko nežino."
Toks Amerikos krizės veidas. Tragiškas, per trumpą laiką iš didybės - į neviltį.
Mes turime teisę paklausti: ar tai Amerikos liga? Jeigu taip, kodėl jos simptomus jaučiame ir mes Lietuvoje? Atsakymas - tai viso pasaulio ekonomikos liga, bet Amerika kenčia skaudžiausiai, nes jos ekonomika buvo ir tebėra tokia laisva, kad tai laisvei visiškai tinka ir kitas žodis - stichija. Tai suteikia galimybę jos ekonomikai greitai kilti - bet ir skaudžiai kristi. Tai ne sistemos, ne kapitalizmo krizė, tiesiog geresnio ar blogesnio valstybės valdymo rezultatas.
Yra ir kitokių krizės veidų. Prancūzijoje - lengviau. Paramos darbą praradusiesiems sistema ten subalansuota neblogai. Ją valdo trys sektoriai - valstybė, verslininkų asociacijos ir profesinės sąjungos, susėdusios prie bendro stalo. Žmonės ilgai gauna apie 60 proc. turėto atlyginimo. Tai apsunkina ekonomiką, bet tokioje situacijoje kaip dabar - atlieka amortizatoriaus funkciją. Be to, Prancūzijoje įsteigta valstybinių bankų kontrolierių pareigybė. Su bankais jie elgiasi labai griežtai.
Sunkmetis, krizė...
Žmogus linkęs skųstis ir dejuoti, ypač kai už tai jokia bausmė jam negresia. Keliolika šimtų žmonių nusipirks toje bankrutuojančioje parduotuvėje gerų pigių kailinių, ir keliolika tūkstančių - batų. Taip bus visose 566 parduotuvėse. Siaubas ir košmaras! O rytoj vietoj uždarytų bus atidarytos naujos, spindinčios naujomis vitrinomis. Dar baisiau, ar ne?
Amerika, kaip ir Europa, ne merdi. Ir į elgetyną neina. Tiesiog gyveno per daug gerai, lašinių prisiaugino. Operacija, nors ir neišvengiama, visada nemaloni.
Tas pat Lietuvoje. Bet užmirštame, kad pati tamsiausia diena dabar vis tiek nepalyginti šviesesnė už pačią sėkmingiausią dieną praeityje. Sveika būtų neprarasti proporcijų.
Tais laikais, jeigu tau labai pasisekdavo, pastovėjęs eilutėje gaudavai nusipirkti vištą mėlynomis kojomis. Jaunimas, jei dabar skaito tas eilutes, net nesupranta apie ką čia kalbame.
Algimantas ČEKUOLIS
