Giedrius Padriezas visai atsitiktinai vasarą nusprendė padirbėti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai, kokius įspūdžius jis parsivežė, ne tik keičia supratimą apie šią šalį, bet ir atskleidžia, kad dažnai bloga nuomonė apie Valstijas yra didesnis mitas nei tai, kad ten visos svajonės gali išsipildyti su kaupu.
– Giedriau, kaip kilo mintis vykti vasarą dirbti į JAV?
– Iš tikrųjų, rimtų planų ten vykti neturėjau. Rudens pradžioje pajuokaudavome apie galimą kelionę, ir tiek, bet spalio mėnesį grupės draugas rimtai pasiūlė važiuoti, pasinaudoti programos kelionei į JAV nuolaida, kuri galiojo iki mėnesio pabaigos, ir sutikau.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių išvykau, buvo noras pagyventi toliau nuo Lietuvos, pamatyti ką nors naujo, atsipalaiduoti. Apie tai, kad dirbsiu ir turėsiu galimybę užsidirbti, visiškai negalvojau. Šiek tiek lėmė ir tas faktas, kad vasarą nieko ypatingo neplanavau.
– Papasakok, kokie yra reikalavimai, norint išvažiuoti, ar daug dokumentų reikėjo tvarkyti, kiek kainavo kelionė?
– Reikalavimų tikrai nėra labai daug. Pagal programos, kuria pasinaudojau, taisykles, tereikia mokytis Lietuvos aukštojoje mokykloje (nesu tikras, ar kalbama tik apie dieninį skyrių, ar gali dalyvauti ir „neakivaizdininkai“) bei būti ne paskutiniame studijų kurse (bakalauro ar magistro studijų). Dar reikia bent minimalių anglų kalbos žinių, kad pavyktų „praeiti“ lengvą interviu ambasadoje (tai sunku pavadinti interviu, veikiau tai sugebėjimas atsakyti į kelis bazinius klausimus).
Tiesa, būna, kad JAV darbdaviai reikalauja solidaus anglų kalbos mokėjimo, tad rekomenduočiau angliškai mokėti kiek aukštesniu nei baziniu lygiu. Dokumentų daug tvarkyti nereikia – užtenka pristatyti tai, ko prašo programos rėmėjas (asmens dokumentus ir pan.), laiku sumokėti visas įmokas ir vykdyti rėmėjo nurodymus, kuriuos gauni el. paštu. Jei klausiate apie piniginę kelionės dalį, tikslių skaičių dabar tikrai nepamenu, tačiau sumokėjau maždaug 800 litų programos mokestį, dar apie 400 litų žyminį mokestį. Taip pat apie 2100 litų kainavo bilietai į JAV ir atgal.
– Koks buvo pirmas įspūdis tik nuvykus į svajonių šalį?
– Na, klausimas, ar prieš išvykdamas į JAV galėjau ją laikyti svajonių šalimi. Po vasaros abejonių dėl to nebekyla, tačiau pirmos akimirkos JAV buvo tikrai dviprasmiškos. Iš vienos pusės – didžiulis jaudulys iškart atvykus (vis dėlto, kažkas naujo priešaky), kita vertus, mus pasitiko gan savanaudiški žmonės, akcentuojantys, kad už viską reikia mokėti, troškus Niujorko oras vos išėjus už oro uosto ribų (niekuo panašaus man iki šiol neteko kvėpuoti). Džiugu, kad pirmasis įspūdis buvo stipriai apgaulingas.
– Ką ten teko dirbti?
– Dirbome saldumynų parduotuvėje. Pardavinėjome viską, ko gali geisti smaližius – nuo paties paprasčiausio šokolado iki Lietuvoje iki šiol neregėto skanėsto „fadžo“ (angl. fudge). Apie darbą galiu pasakyti, kad buvo labai smagu, kolektyvas buvo internacionalinis. Standartinį vasaros vakarą parduotuvėlėje vienu metu dirbdavo 10–12 žmonių, o iš jų dažniausiai tik pora būdavo amerikiečiai. Parduotuvė gyvuoja jau per 40 metų ir išlaiko savo darbo taisykles ir tradicijas. Labai savotiškas verslas.
– Koks yra vasarą vykstančių į JAV uždarbiauti studentų uždarbis, kokios gyvenimo sąlygos?
– Paprastai į JAV išvažiuojantys studentai gauna nedaug didesnį nei minimalų valandinį atlyginimą. Naujojo Džersio valstijoje, kur aš dirbau, minimali alga buvo apie 7 dolerius per valandą, o aš gaudavau 8,25 dolerio. Per savaitę tekdavo dirbti net iki 64 valandų. Įdomus faktas, kad miestelyje, kuriame dirbau, Wildwoode, nepraktikuojamas didesnis darbo atlyginimas už viršvalandžius, tačiau ir be jo buvo galima uždirbti ir sutaupyti.
Gyvenimo sąlygos priklauso nuo to, kam nori skirti savo uždirbtus pinigus. Paprastai savaitės nuoma (ten ir atlyginimas, ir nuoma buvo mokama kas savaitę) kainuoja apie 100 dolerių. Mes už šiuos pinigus gyvenome labai geromis sąlygomis.
– Ar greitai prisitaikei visiškai kitame žemyne, kitoje šalyje, kultūroje?
– Na, buvau nusiteikęs iš esmės bet kam, tad labai didelio kultūrinio „šoko“ bent jau aš nepatyriau. Gal viena iš priežasčių galėtų būti ir tai, kad gyvenome kurortiniame miestelyje, kur gyvenimas „teka“ labai lėtai, žmonės atvyksta atsipalaiduoti ir pailsėti. Be to, ir bendrauti teko dažniausia su iš kitų šalių (daugiausia iš slavų valstybių) atvykusiais jaunais žmonėmis. Beje, sakyčiau, kad, kalbant apie bendravimą, mes vis dar esame arčiau Rytų nei Vakarų, todėl sunku tikrai nebuvo.
– Kuo JAV labiausiai skiriasi nuo Europos?
– Ten iš tikrųjų labai smarkiai įsuktas verslo ir vartojimo mechanizmas. Reklamos rėkiančios ir veiksmingos, ir jų labai daug. Nuėjęs į prekybos centrą sunkiai surasi ką nors mažoje pakuotėje, turi imti didelę (aišku, su tam tikra nuolaida – ir vartoji. Dar įstrigo pati miestų struktūra: JAV miestai pastatyti lygiagrečių ir susikertančių gatvių principu. Gatvės dažnai numeruojamos (1st, 2nd, 3rd Avenue), tad surasti tikslą ten daug lengviau nei Europoje.
Be abejo, kiekviena vietovė siūlo savo greito maisto restoranų puokštę. Atlyginimai ten gerokai didesni, o prekės – ne brangesnės ar net pigesnės. Tiesa, kiek daugiau pinigų reikia pakloti už tas paslaugas, kur žmonės tave aptarnauja (kirpykla, tikrieji restoranai ir pan.).
– Kaip apibūdintum, kokie yra amerikiečiai?
- Tikrai nesutikčiau su posakiu, kad visi amerikiečiai yra kvaili ir nejudrūs nevėkšlos. Kaip ir visur, žmonės skirtingi. Pavyzdžiui, mūsų šeimininkė, pas kurią gyvenome, – tikrai labai protinga moteris, turinti nuomonę kiekvienu klausimu, auginanti dukterį viena ir dar kartu sugebanti užsiimti nekilnojamojo turto verslu.
Na, amerikietiško vartojimo rezultatai akivaizdūs, ir jei Lietuvoje įprasta dažniausiai maistu rūpintis patiems ir valgyti namuose, tai ten daug paprasčiau nusipirkti rytinį kavos puodelį kokiame nors restorane kitoje gatvės pusėje, o pietums pasiimti picą ir suvalgyti ją namuose. Nebandysiu sugriauti mito apie nemirštantį amerikietišką pozityvumą, nes to padaryti tiesiog neįmanoma. Tačiau tai yra žavu ir mane tikrai patraukia.
Didmiesčių (ypač Niujorko) ir mažesnių miestų žmonės skirtingi. Niujorke visi gyvena daug spartesniu tempu, ten nėra laiko atsikvėpti, nes laikas – pinigai. Tuo tarpu kitur gyvenimas ramesnis, t. y. toks, koks iš tikrųjų turėtų būti.
– Kaip apibendrintum įspūdžius iš vasaros, praleistos Amerikoje?
– Vasara buvo neįtikėtina. Darbas buvo sunkus, tačiau nesekinantis, nors tvarka griežta, o akimirkos po darbo – fantastiškos ir gyvos iki šių dienų. Pavyko pakeliauti po didžiąją JAV Rytų pakrantės dalį, pamatyti tai, ką planavau ir ko net nesitikėjau. Susiradau draugų, su kuriais ryšį palaikau ir šiandien. Ką dar galiu pasakyti? Visi mano lūkesčiai išsipildė.
Dalyvavome ir dideliame koncerte, ir beisbolo rungtynėse, ir daug kur kitur. Nors pinigų beveik neparsivežiau, tačiau nusipirkau daug drabužių ir avalynės (jie ten gerokai pigesni nei pas mus), elektronikos ir kitokių daikčiukų. Jei reikėtų pagalvoti, ar iš šios kelionės neparsivežiau nė vieno blogo dalyko ar neigiamos emocijos – sakyčiau, gal tik liūdesį dėl paliktų žmonių.
– Ar norėtum grįžti?
– Atsakydamas susiduriu su dviem skirtingais dalykais – norais ir galimybėmis. Į klausimą atsakyčiau tik teigiamai, tačiau, visų pirma, šiemet baigiu universitetą, tad negaliu į JAV išvykti pagal J–1 vizą. Įmanomi ir kiti variantai (kito tipo vizos), tačiau sakoma, kad tokiu atveju tenka eiti sunkesnius kelius, nes ambasada stengiasi neišleisti žmonių į JAV, jei nemato, kad juos kas nors sieja su Lietuva.
Pabaigęs universitetą aš būčiau būtent tokioje situacijoje, ir vienintelis mano argumentas galėtų būti tik priesaikos, kad tikrai sugrįšiu. Net neabejoju, kad jei grįžčiau dirbti, stengčiausi sugrįžti į tą patį miestelį, nebandyčiau ieškoti naujos vietos.
Galima būtų pamėginti tęsti mokslus Valstijose, tačiau tada susiduriama su kitais aspektais – sunkumais norint prasimušti į tikrai geras aukštąsias mokyklas, ir finansiniu veiksniu. Neseniai skaičiau straipsnį apie tai, kad JAV koledžai ir universitetai studijų kainomis skiriasi gan nežymiai, tačiau darbdavių akyse mokymo įstaigų vertinimas ir studijų kokybė yra skirtinga.
– Ar norėtum ten gyventi?
– Galbūt ne dabartiniu gyvenimo periodu, tačiau – taip. Faktas yra tas, kad JAV, jei netingi dirbti ir pasukti smegenų, nėra labai sunku susikurti savarankišką stabilų gyvenimą, galimybių mokytis ir tobulėti ten taip pat daug. Yra labai nemažai žmonių, kurie nepersistengia tobulėdami, ir darbštumas ten tikrai „suveiktų“. JAV – didelė šalis, net ir daug pamatęs ten gali patirti dar daugiau. Tikra tiesa yra tai, kad JAV – galimybių šalis, o jauni žmonės turėtų būti atviri galimybėms.
– Ką patartum visiems, svarstantiems, ar verta vykti į JAV?
–Jei norite vykti į JAV bent vienu procentu savo blaivaus proto, tai nedvejokite ir vykite, darykite, ieškokite. Juk ne kiekvienam pasitaiko galimybė perskristi per vandenyną ir pamatyti, kas už jo plyti ir slypi. Na, o jei vis dar abejojate, susisiekite su manimi – pabandysiu įtikinti.
Vilis Normanas
