Pirmadienį Šiauliuose viešėjusi JAV ambasadorė Anne E.Derse į susirinkusiuosius paminėti Amerikos skaityklos penkerių metų jubiliejų prabilo lietuviškai. „Mokausi lietuvių kalbos, nes man atrodo, kad tai — geriausias būdas bendrauti su žmonėmis ir parodyti pagarbą Lietuvai“, — sako JAV ambasadorė. Po oficialiosios dalies Jos ekscelencija davė išskirtinį interviu “Šiaulių kraštui“.
Apie Lietuvos ir Amerikos provinciją
— Į Lietuvą atvykote vos prieš metus, o jau visus nustebinote gana taisyklinga lietuvių kalba. Kaip jums tai pavyko? Kokiomis kalbomis dar kalbate?
— Prieš atvykdama į Lietuvą, mokiausi tik šešias savaites, bet čia, Lietuvoje, stengiuosi kiekvieną dieną po valandą mokytis su mokytoja, man padeda ir kolegos iš ambasados.
Matote, man labai patinka lankytis Lietuvos regionuose ir turėti galimybę pakalbėti su Lietuvos žmonėmis, geriau susipažinti su Lietuvos tradicijomis. Be to, man patinka lietuvių kalba — ji labai turtinga, istorinė, nors ir labai sunki. Dar aš galiu kalbėti prancūziškai, itališkai ir azerbaidžanietiškai. Visada stengiuosi išmokti tos šalies, kurioje būnu, kalbą.
— Užsiminėte, kad mėgstate važiuoti į regionus. Ar skiriasi lietuviškosios ir amerikietiškos provincijos sąvokos?
— Pirmiausia, apie panašumus. Aš kalbėsiu apie tą Amerikos dalį, iš kurios esu kilusi — tai Vidurio Vakarų Ohajo valstija, Mičiganas. Atvykusi į Lietuvą, atradau čia labai panašų kraštovaizdį: gausybė upių, ežerų, medžių, šaltos žiemos su daug daug sniego primena mano gimtąsias vietas. Mano tėvo šeima buvo fermeriai, turėję ūkį Viskonsine, tad nuo jaunystės aš esu pripratusi prie kaimo ir man provincija labai patinka. Antras panašumas — ir mano krašte, ir čia, Lietuvoje, kaimo žmonės yra labai šilti ir svetingi.
Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Lietuvoje jūs vis dar turite mažų ūkių, kurie yra žavingi — Amerikoje vis daugėja stambių ūkių ir tai tampa dideliu verslu, tuo tarpu labai daug žmonių išvyksta ieškoti darbo į miestus, tad tampame vis labiau urbanistinė šalis.
— Panašūs procesai vyksta ir Lietuvoje. Susidaro įspūdis, kad Jūs mūsų provinciją apibūdinate labai romantiškai...
— Ypač gamtą. Aš žinau, kad periferijoje yra sunkumų. Aišku, aš matau, kad krizė palietė visas ekonomikas, visas šalis. Ir kai kuriose JAV dalyse yra 17 procentų nedarbas. Tačiau geros žinios yra tai, kad ir Lietuvoje, ir Jungtinėse Amerikos Valstijose jau matome atsigavimo daigus. Tokia yra statistika. Žinau, kad statistika nieko nereiškia tiems, kurie neturi darbo ir to pagerėjimo dar nejaučia realiai savo gyvenimuose. Realus gyvenimas visada vėluoja paskui skaičius.
Žinoma, aš matau krizę, keliaudama ir po savo, ir po jūsų kraštą, todėl mes ir turime dirbti kartu. Lietuva yra Europos Sąjungos šalis, o Europa ir JAV drauge su pasaulio lyderiais bando gelbėti globalias ekonomikas, spręsti globalias problemas. Labai svarbu, kad dirbtume kartu, nes šiandieniniame pasaulyje mūsų ekonomikos yra labai susijusios.
Apie politiką ir prezidentus
— Gal galėtumėte palyginti antikrizinę Amerikos ir Lietuvos politiką bei jos vaisius?
— Apie Lietuvos politiką jūs galite paklausti savo politikų, bet mano šalyje prezidento Obamos paskelbtas prioritetas numeris vienas yra padėti atsigauti ekonomikai. Yra daromos labai reikšmingos valstybinės investicijos į programas, stimuliuojančias ekonomikos atsigavimą, naujų darbo vietų sukūrimą, į palankias sąlygas mažam ir vidutiniam verslui.
— Gal galėtumėte palyginti mūsų Prezidentus?
— Ir Amerikai, ir Lietuvai pasisekė, kad turi tokius stiprius, pareigingus lyderius, kurie iš tiesų yra atsidavę nacionaliniam interesui, o tai ypač svarbu ekonominės krizės ir pokyčių metais.
Lietuviai — stiprūs, amerikiečiai — tolerantiški
— Kokį išskirtinį lietuvių bruožą pastebėjote? Ko amerikiečiai galėtų pasimokyti iš lietuvių, ir atvirkščiai?
— Pirmasis mano įspūdis, atvykus į Lietuvą, ir vėliau, mokantis jūsų istorijos, susidarė toks, kad lietuviai yra labai stiprūs žmonės. Jūsų istorijoje buvo labai daug sunkumų ir išmėginimų, bet jūs nepasidavėte, visa tai perėjote ir dabar esate nepriklausoma valstybė, pati sprendžianti savo ateitį, esate ES ir NATO narė, auginanti savo įtaką šiose struktūrose.
Mes, amerikiečiai, buvome palaiminti reliatyvia laisvės istorija, tad iš jūsų galime pasimokyti, kokia svarbi ta laisvė yra, kaip svarbu būti stipriam ir kovoti už ją, nors kartais tai reikalauja aukų.
O mes esame imigrantų nacija. Žmonės į Ameriką atvyksta iš viso pasaulio, taip pat ir Lietuvos. Ir mano mokykloje, ir kaimynystėje, visada buvo įvairios kilmės žmonių: ir etninės, ir religinės, ir kultūrinės. Nuo pat mažumės mes augome su pagarba visoms kultūroms, vertindami skirtybes ir mokomi pagrindinės Amerikos vertybės — tolerancijos.
Bet to pasiekti nebuvo lengva, juk mes ilgus metus turėjome gėdingą vergovės ir diskriminacijos istoriją. Bet pažiūrėkite, šiandien mes turime afroamerikietį prezidentą, ir tuo labai didžiuojamės.
Žinoma, mes turime problemų, tačiau Amerikos stiprybė yra ta, kad mes esame atvira visuomenė, garantuojanti lygias teises visiems. Šiandien mes turime glaudžius ryšius su Azijos, Vidurio Rytų, Lotynų Amerikos bendruomenėmis ir manau, tai labai stipri mūsų vertybė — būtent to galėtų pasimokyti iš mūsų lietuviai.
Atrastas grybavimas ir cepelinai
— Kaip mėgstate leisti laisvalaikį, ar galite Lietuvoje realizuoti savo pomėgius?
— Absoliučiai. Labiausiai mėgstu sportuoti: žaisti tenisą, važinėti dviračiu, slidinėti, žvejoti, plaukti baidarėmis, dar nebandžiau skristi balionu, bet pabandysiu.
Kuo vyresnė darausi, tuo, manau, sportuoti reikia daugiau ir daugiau, jei noriu būti stipri ir sveika. O šiemet pirmą kartą atradau naują sporto rūšį — grybavimą. Niekada nesu rinkusi grybų Amerikoje, mat daugelis amerikiečių bijo prisirinkti nuodingų grybų.
Kai atvykau čia, lietuviai draugai mane pakvietė grybauti, nors iš pradžių baiminausi, ir mes penkias valandas išbuvome nuostabiuose Dzūkijos miškuose saulėtą puikią dieną. Draugai man parodė, kurie grybai yra geri (žinoma, baravykai) ir aš pirmą kartą supratau, kodėl žmonės tai mėgsta... Nes esi vienas nuostabiame miške, koncentruojiesi į grybų ieškojimą (man tai primena golfo žaidimą), ir tai ypatingai ramina.
Po to mes grybus nuvalėme, išvirėme ir patiekėme. Tai man iš tiesų paliko labai didelį įspūdį.
— Gal išmokote gaminti ir cepelinus?
— Iš tiesų mano kitas ryškus įspūdis Lietuvoje (aš labai mėgstu gaminti valgį) buvo cepelinų gaminimas. Turiu draugę, kuri man pagamino cepelinus (aišku, ji pasakė, kad tai užtruks), ir tai buvo geriausia, ką aš valgiau. Dabar aš suprantu, kodėl cepelinai Lietuvoje yra tokie populiarūs — nes jie yra naminiai. Nors tai ir užtrunka, aš pabandysiu šią žiemą juos pagaminti. Žodžiu, visa, ką aš mėgstu daryti, aš galiu daryti čia, Lietuvoje.
Nijolė KOSKIENĖ
