Visų benamių vis tiek neišgelbėsi - tokia „išmintimi“ vadovaujasi žmonės, ramia širdimi praeinantys pro beglobius keturkojus, neretai išduotus tų, kuriais tikėjo labiausiai, - savo šeimininkų.
Alytiškė Antanina Miliauskienė sako niekada negalėjusi praeiti pro šalį matydama gyvūną, kuris pateko į bėdą. „Pati sau ir „Pifas“, ir „SOS gyvūnai“, - šypsosi Seimo kontrolieriaus įstaigos patarėja, dabar atostogaujanti savo namuose Alytuje ir, kaip paprastai, besirūpinanti visu būriu augintinių, kurie čia atkeliavo iš gatvės.
Šiuo metu jos bute glaudžiasi keturi jauni šeimininkų ieškantys kačiukai, du kniaukiantys neseniai atsivesti katinėliai, kuriuos ponia Antanina prieš kelias dienas rado po balkonu, bei kalytė Pepė su šeimyna - trimis šuniukais. Jų istorija ypač dramatiška. Belieka džiaugtis, kad jau šiandien Pepė išvyksta į Vilnių, „SOS gyvūnų“ prieglaudą, kurios globotiniams padeda ir pati A.Miliauskienė, laisvu laiku kaip savanorė prisidedanti prie jų veiklos.
Miaukiantis „lopšelis-darželis“
Kiekvienam savo - kam kelionės, kam turiningas laisvalaikis teatre ar kine, o kam - rūpestis, ar išgyvens nežinia kiek laiko badavusi benamė kalytė su šuniukais, radusi prieglobstį tavo namuose.
„Kartais pagalvoji, kad ir kelionės būtų neblogai, bet visus planus dar atidedu ateičiai, nes aplink tiek daug bejėgių padarų. Jei nepadėsiu aš, jiem galbūt nepadės niekas“, - sako A.Miliauskienė ir supažindina su savo ūkiu.
Palubėje, ant virtuvės spintelių, oriai tupi ir šių namų šeimininkai, čia nuolat gyvenantys gražuoliai mišrūnai katinai, kurių istorijos taip pat galėjo baigtis labai liūdnai. (Vargeta Murkelis - „seimūnas“, jį alytiškė rado prie Seimo, Rotundo gatvėje valkatavo Dimulis, Kikas taip pat žino benamio dalią.)
Senbuviai toleruoja kačių „lopšelį-darželį“, kniaukiantį po visą butą, vis dėlto įnamiams reikia kuo greičiau rasti naujus šeimininkus. Jų ieško Antaninos laikinai priglaustas juodas kaip anglys katinėlis Sabutis, raina Pūkė, Rainiukas, balta Siamo mišrūnė Simutė. Jau ūgtelėję katinėliai didelių rūpesčių nekelia, gražu žiūrėti, kaip jie žaidžia.
„Bet šitie - tai dar ne viskas, tuoj aš jums parodysiu...“ - sako šeimininkė praverdama spintos duris, o ten - į patiesaliuką susukti mažieji, jau ne akli, bet dar visiškai bejėgiai kačiukai. Juos pašnekovė pasakoja prieš porą dienų radusi po balkonu ir nepalikusi likimo valiai. Katinėliai - turbūt jauniausi gyvūnai, kuriems prireikė Antaninos pagalbos. Kol kas juos šeria kūdikių maisteliu pro švirkštą.
Pepę ir šuniukus paliko mirti badu
Belieka stebėtis, koks didelis bejėgių padarų noras gyventi, tik vargu ar šis vaizdas priverstų susimąstyti tuos, kurių žiaurumas stulbina spaudos puslapiuose, televizijos laidų reportažuose, - prie medžių pririšti, paskandinti gyvūnai, nuskriausti kadaise juos globojusio žmogaus.
Panaši drama neseniai nutiko ir Vidzgirio miške. Apie jos aplinkybes galima tik spėlioti. Aišku viena: į medžio drevę, iš kurios negalėjo išlipti, pekino ūgio kalytę Pepę ir jos šuniukus įkėlė ir paliko mirti badu žmogus, galbūt jų šeimininkas.
Vaikinas, vedžiodamas savo šunį netyčia radęs nelaimėlius, paskambino „Nuarui“. A.Miliauskienė, išgirdusi šią istoriją, netruko sužinoti, kad į Alytuje esančią prieglaudą buvo atvežti tik šuniukai, o kalytė palikta miške, esą nesileido pagaunama. Lakti dar nemokantys mažyliai būtų buvę pasmerkti, jei ne ponia Antanina, drauge su Pepę radusiu vaikinu parsivežusi juos iš „Nuaro“ namo, o vėliau ir kalytę iš miško.
Pepės šeimyna įsikūrė įstiklintame balkone, ir galima tikėtis, kad dar viena istorija baigsis laimingai. Keturkojams jau rezervuota vieta „SOS gyvūnų“ prieglaudėlėje Vilniuje, kai šuniukai paaugs - jiems bus ieškoma šeimininkų.
Valstybė turėtų remti tuos, kuriems tikrai rūpi gyvūnai
Netrukus atostogos baigsis, ir A.Miliauskienė vėl išvyks į nuomojamą butą Vilniuje, kuriame taip pat atsiranda vietos gyvūnams - nuolat glaudžiasi bent keletas benamių kačių. Pašnekovė neslepia: tokią jos veiklą žmonės vertina įvairiai, - vieni žavisi, kiti gal ir galvą pakraipo, juk kalbama apie valstybės tarnybos pareigūnę.
„Mano katės neloja, kitokio triukšmo nekelia, tai kam jos trukdo?“ - svarsto ponia Antanina, laisvalaikiu dar talkinanti Vilniuje įsikūrusioje organizacijos „SOS gyvūnai“ prieglaudėlėje.
Anot pašnekovės, ją vadinti savanore gal ir per skambu, nes tikrai negalinti skirti daug savo brangaus laiko beglobiams gyvūnams prieglaudoje, nes jos tiesioginis darbas labai įtemptas. Žinoma, padeda kuo gali, juolab kad, be teisininko, dar turi aukštesnįjį medicininį išsilavinimą ir nemažai praktikos, kaip gydyti vieną ar kitą gyvūnų ligą. Pasitaiko ir tokių nelengvų dienų, kai visos mintys sukasi apie veterinarų priežiūroje paliktus sergančius keturkojus, o po darbo ji skuba į gydyklą pažiūrėti, ar padėjo vaistai.
„Deja, gyvūnų, kuriais atsikrato jų šeimininkai, tikrai daugėja. Gyvūnų globos Įstatymas lyg ir yra, tačiau kažko vis dėlto trūksta. Manau, labai stinga ir informacijos, reikėtų kuo daugiau pasakoti apie gyvūnus globojančias organizacijas. Benamiams šunims ir katėms tikrai įmanoma rasti naujus šeimininkus, tiktai ieškoti reikia bendromis pastangomis. Valstybės lėšos, mano supratimu, turėtų būti skiriamos būtent tokioms organizacijoms, kurios ne numarino, bet beglobiams suteikia dar vieną šansą. Man teko matyti, kaip atrodo „statistika“ - užmigdyti, vienas ant kito sumesti gyvūnai, to vaizdo nepamiršiu...“ - sako A.Miliauskienė, kuri labai tikisi, kad ir Alytuje atsiras gyvūnus mylinčių žmonių, įkursiančių jiems prieglaudą, nors tai ir labai sunki, atsidavimo reikalaujanti veikla.
