Tuo neabejoja alytiškiai Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentai - meno istorijos bakalaurė, UNESCO Kultūros vadybos ir politikos katedros magistrantė Gita Stirkytė ir skulptūros bakalauro programos ketvirtakursis Mantas Kazakevičius. Baigę mokslus jie žada grįžti į gimtąjį Alytų.
Sostinės kultūros gyvenimas perpildytas, Alytuje - niša
- Žinau, kad Vilniaus dailės akademijoje šiuo metu studijuoja gausus būrelis alytiškių. Gal skaičiavote kiek?
Mantas: Ne taip jau paprasta suskaičiuoti... Bet nemažai, dėl to mus kartais „Alytaus mafija” pavadina (juokiasi).
Gita: Tikrai daugiau nei dvidešimt, neretai tenka išgirsti: „O, ir vėl alytiškis!”
- Iš viso to būrio esate trys, kurie, dar nebaigę studijų, palaikote ypač glaudžius ryšius su gimtuoju miestu, - penktadieniais jus galima sutikti Alytaus dailės mokykloje, kurioje dirbate mokytojais. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?
Mantas: Suplanuota tikrai nebuvo, tiesiog taip susidėliojo. Dailės mokykloje dėstau kompoziciją ir piešimą, Gita - meno istoriją, Vidas Simanavičius - kompoziciją.
Pats turiu norą magistro studijas baigti užsienyje, pasisemti patirties ir parvežti ją į Alytų. Esu tvirtai nusprendęs sieti ateitį su šiuo miestu, nors baigęs mokyklą labai norėjau iš jo pabėgti... Galbūt todėl, kad dalis vyresnių draugų jau studijavo ir man norėjosi būti TEN - sostinėje. Atrodė, be Dailės mokyklos ir tėvų, su Alytumi niekas ir nesieja. Tik jau vėliau, kolegoms pasakojant, koks tas mano miestas, pradėjau suvokti, ką turėjau. Ir tebeturiu! Žinoma, Vilnius - sostinė, ten verda kultūrinis gyvenimas, bet jis tarsi perpildytas. Reikės ilgai šaukti, kad tave išgirstų, net jei parodytum, ko ten nėra...
O kadangi Alytuje tuščia, čia matau puikias savirealizacijos galimybes.
Gita: Manto sprendimas grįžti į Alytų užkrečiamas. Anksčiau man net tokia mintis nekilo, buvau pasidavusi tipinei nuomonei, esą čia nėra kas veikti, niekas manęs nelaukia ir panašiai. Multikultūrinis, didelių galimybių miestas Vilnius - tarsi toks išpūstas burbulas, viliojantis jaunimą... Mantas labai teisingai pasakė: taip, Vilniuje vyksta daugybė įdomių dalykų, bet pradedančiam kūrėjui įsiterpti sudėtinga, o čia esi savo vietoje, savo erdvėje, pažįsti žmones ir supranti jų mentalitetą.
Mantas: Galų gale čia gera grįžti!
„Galbūt meno galerija atsiras mūsų jėgomis”
- Planai tikrai gražūs, o kokios realios galimybės? Ar jaučiatės laukiami Alytuje? Jei neklystu, dar prieš pusantrų metų deklaravote šį savo norą miesto politikams - Kultūros ir švietimo komitetui siūlėte steigti Meno galeriją. Atsakomųjų žingsnių nebuvo...
Gita: Tokia realybė. Jei patys nerodysime iniciatyvos, nieko ir nebus. Tikiu, kad ateityje mieste tikrai atsiras tokia institucija - Meno galerija. Galbūt tai bus padaryta mūsų pačių jėgomis?Mantas: Vėlgi savivaldybės vaidmuo šiame procese atrodo netgi... grėsmingas. Turėsime savininką, viršininkus, kurie nurodinės, ką turime daryti, nors būdamas čia, Alytuje, negali įsivaizduoti pasaulyje vykstančių meno procesų. Mes jau šiek tiek pasivažinėjome, pasiuostinėjome, kas ir kaip... - Kaip įsivaizduojate Alytaus galeriją? Pasigirsta nuomonių, kad joje, pavyzdžiui, galėtų būti kaupiama mieste dirbančių menininkų darbų kolekcija.
Mantas: Jokiu būdu ne. Galerija turėtų pristatyti gyvą procesą, skirti dėmesio vietiniams autoriams, bet kartu vykdyti projektus su kitų miestų menininkais, ne tik Lietuvos, bet ir, pavyzdžiui, Niujorko. Reikia rasti, kaip atspindėti tikrus dalykus, o tai tikrai įmanoma.
Vyresniųjų kūrybos pristatymas - tarsi iššūkis
- Alytaus miesto savivaldybė dar šiais metais žada leidinį „Alytaus dailė”. Ar kvietimas tapti jo autoriais (Gita - sudarytoja, Manto rankose - maketas) buvo netikėtas?
Gita: Netikėtas... Valdininkai staiga pamatė, kad mes esame! (juokiasi)
Mantas: Pasiūlymas įdomus, netgi šioks toks iššūkis. Kiek pasigendu didesnio pačių menininkų, kurių kūryba bus pristatoma leidinyje, aktyvumo, daugelio jų nepažįstu.
Gita: Menininkai teigia, kad mieste nėra galerijos, todėl parodinis gyvenimas merdi, bet ar vien tai išspręstų visas problemas? Kiek čia žmonės nori kalbėti? Kiek nori kurti užsidarę?
Labai gerai, kad atsiras dailės katalogas. Mums su Mantu bus ypač naudinga, nes gausime savotišką koncentratą - žinių apie daug žmonių, apie kurių kūrybą kalbėsime.
- Kokia leidinio koncepcija?
Gita: Tikroji koncepcija, matyt, išryškės pokalbiuose su kiekvienu menininku. Norėčiau, kad tai būtų ir mano pačios įžvalgos apie Alytaus meninį kūrybinį veidą, ir kūrėjų individualybių pristatymai. Nežinau, kaip pavyks, bet ambicijos didelės.
Tęsia eksperimentinio meno tradicijas
- Šiais metais jųdviejų laukia dar vienas didelis darbas - organizuojate šiuolaikinio meno festivalį (Mantas taip pat buvo 2005 metais vykusios Alytaus šiuolaikinio meno bienalės „Atsargiai, politika” koordinatorius). Sakyčiau, išskirtinė patirtis. Ar vilniečiai kolegos jums nepavydi?
Gita: Tiesiog niekas to nesureikšmina, bet jei papasakoji apie renginį - susidomi. Apskritai žmonės iš Vilniaus atsigręžia į mažesnius miestus. Nors mano studijos - kultūros vadyba - koncentruotos sostinėje ir orientuotos į čia vykstančių renginių vadybą, kolegos labai domisi ir džiaugiasi dėl manęs, kad galiu įgyvendinti tokius didelius projektus. Daugelis nori pažiūrėti, kas čia vyksta, taigi Alytuje matau didelį potencialą ne tik mums, bet ir atvykstantiesiems.
Mantas: Grįžtu prie pokalbio apie savirealizaciją Alytuje ir Vilniuje. Sostinėje taip pat yra kelias būti matomam, tačiau jis - konformistinis. Turi prisitaikėliškai eiti su bendra srove, tokiomis institucijomis kaip Šiuolaikinio meno centras ir kitomis, kur vyksta jaunąją kartą pristatančios parodėlės. Ilgainiui tai darosi neįdomu, nes susivoki tuose procesuose, tendencijose.
O Alytuje mes tęsiame Redo Diržio pradėtą eksperimentinio meno tradiciją. Nesistengiame būti labai rimti, garsinti savęs - girdi, štai esame menininkai, žiūrėkite į mus!..
Gita: Nesureikšminame to, ką darome, tiesiog norime būti savo laike ir vietoje. Atrasti savo žmones. Kažką veikti, bet nebandyti kabintis į gyvenimą kitais būdais, pavyzdžiui, išgyventi per verslą. Tai atrodo tuščia. Norisi užpildyti save ir ką nors duoti kitiems.
- Alytiškiai eksperimentinį šiuolaikinį meną vertina kontroversiškai...
Mantas: Manau, tai, ką darome, skatins kiekvieną miestietį atsiverti ir pajausti kūrėją širdyje, pažvelgti į gyvenimą kūrybingai. Pagaliau viskas ne taip jau blogai - mūsų visuomenė gan atvira tokiems dalykams.
Saulė Pinkevičienė, "Alytaus naujienos", http://www.ana.lt
