Lietuvoje nuo senų laikų gero aludario vardą pelnyti galėjo toli gražu ne kiekvienas. Juk tikras alaus meistras nuo seniausių laikų buvo gerbiamas per kelias parapijas. Kaip be jo – nei vestuvių atšoksi, nei po darbymečio deramai atsipūsi. Ir nors aludarystės tradicijos skaičiuoja jau septynis tūkstančius metų, tai sritis, kur dar ir dabar yra vietos pasireikšti šiandienos meistrams.
Aludaris iš pašaukimo
Giedrius Valančius – profesionalus „Volfas Engelman“ bravoro aludaris iš Kauno. Pagal jo ne vienus metus mintyse brandintą receptūrą pagamintas alus neseniai pasiekė parduotuvių lentynas, o naujojo gėrimo kokybę patvirtina ne tik „Meister“ vardas, bet ir paties aludario atvaizdas bei parašas ant butelio.
Apie save aludaris kalba santūriai, nedaugžodžiaudamas. „Esu šeimos žmogus. Man pasisekė, nes dirbu darbą, kuriuo tikiu. Dar antra lietuvių religija – krepšiniu – tikiu. Net manau, kaip ir kiekvienas save gerbiantis lietuvis, kad esu neprastas jo žinovas. O ir pats nuo antros klasės iki dabar laisvalaikiu į krepšį pamėtau“, – sako jis. Šiai aistrai, beje, tinkamas atrodo ir Giedriaus ūgis, siekiantis 1,96 m.Tačiau, vos kalbai pasisukus apie alų, mintys liete liejasi. Ir akivaizdu, kad puikavimosi šio meistro kalboje mažai, daug daugiau aistros savo darbui. Tą pačią akimirką patiki, kad priešais – tikras aludaris iš pašaukimo.
„Gal kalta ta genetika“, – juokauja Giedrius, vadindamas save lietuviu „iki kaulų smegenų“. – „Mūsų vyrai visada garsėjo kaip auksinių rankų meistrai, ko besiimtų: statytų, remontuotų, puodus lipdytų ar alų darytų“.
Tikslas – sužinoti, iš ko daromas alus
Giedrius tiki: kai nori, visada ieškai galimybių. O noro būta išties daug. Dar prieš studijas aukštojoje mokykloje jis pervertė visas jam prieinamas knygas ir straipsnius apie aludarystę. Nežinia, kiek jo profesijos pasirinkimui turėjo tėvų, chemijos fakulteto dėstytojų, įtaka, bet vaikinas universitete įgijo fermentacijos magistro laipsnį. „Yra toks senas lietuviškas posakis, kad vien iš vandens alus nedaromas. Visuomet norėjau išsiaiškinti, iš ko gi jis daromas. Tad viskas ir prasidėjo dėl to vieno niekaip ramybės neduodančio tikslo“, – pasakoja Giedrius. Jį, dar studentą, noras pačiam atrasti alaus kūrimo paslaptis atvedė ir į alaus bravorą. Giedrius sėkme vadina aplinkybę, kad jam gana lengvai pavyko įsidarbinti darniai tradicijas ir novatoriškumą apjungiančioje alaus darykloje. Iš pradžių jis buvo Alaus virimo skyriaus operatorius ir, žinoma, tada net negalvojo, kad vieną dieną savo parašu ant alaus butelio patvirtins savo kaip meistro vardą ir gėrimo autentiškumą.
Įkvepianti patirtis Berlyno alaus akademijoje
Pasak Giedriaus, kai ką nors darai nuoširdžiai, kiti irgi netrunka tuo patikėti. Ir iš tiesų – jo sumanumas ir pastangos bravore netrukus buvo įvertintos – vaikinas gavo unikalią galimybę vykti semtis patirties ir žinių į garsiąją „VLB Berlin“ alaus akademiją, aludarių ir salyklo gamintojų įkurtą dar 1883 metais.
Vokietijos sostinėje Giedrius stengėsi perimti visą informaciją iš ilgametes tradicijas puoselėjančių aludarystės profesionalų. Visgi vyras pripažįsta, kad geram alaus meistrui, be žinių ir patirties, būtinas dar vienas faktorius – tam tikra intuicija, pašaukimas, kurio neišmokys ir neįdiegs jokie mokslai ar praktika. Be to vidinio jausmo nėra ko ir kalbėti apie meistrystę.
Todėl jis džiaugėsi Berlyne sutikęs daugybę tikrų aludarystės meistrų, nuolat kuriančių bei ieškančių savo alaus receptų. Ne vienas iš tų bendramokslių aludarių vėliau tapo artimais lietuvio bičiuliais. Turbūt kitaip ir negalėtų būti – juk visi gyveno ta pačia alaus kūrybos idėja, galėdami valandų valandas diskutuoti apie šio gėrimo gamybos subtilybes.
„Būdamas tokioje atmosferoje, kur tos diskusijos neretai virsdavo ir naujų receptų paieškomis bei bandymais, vis dažniau susimąstydavau, koks galėtų būti mano paties sukurtas alus“, – prisimena Giedrius.
Asmeninė misija – atrasti savo alaus skonį
Perpratęs geriausias Vokietijos aludarystės tradicijas, Giedrius, jau diplomuotas aludaris, grįžo į Lietuvą. Čia jis toliau tęsė darbą bravore, tobulindamas savo amato įgūdžius, bręsdamas ir kaip asmenybė, ir kaip aludaris. O mintis, koks gi turėtų būti alus, kurį pačiam norėtųsi nuolat ragauti, taip ir lydėjo jį visą laiką. Juolab kad dar mokantis Berlyne buvo apmąstęs ir pabandęs ne vieną receptūrą, o tuometiniai užrašai, su pastabomis ir naujo skonio idėjomis, vis dar laukė savojo meto – kad būtų vėl atversti.Ir tai įvyko. Vieno iš anuomet rašytų alaus receptų pagrindu Giedrius ėmėsi kurti alų, sujungdamas lietuviško salyklo ir vokiškų apynių galią. Beje, naujos receptūros alaus sukūrimas lietuvių aludariui buvo ne iššūkis, o tarsi asmeninė misija, tikslas ir kūrė jis šį gėrimą ne tam, kad pasipuikuotų ar kitus nustebintų, o pirmiausia dėl savęs – kad atrastų, jo supratimu, išties gero alaus skonį.
Iš pradžių pagal sumanytąją receptūrą alaus išvirta labai nedaug, visus ingredientus seikėjant ir dedant rankomis. Pirmieji degustatoriai – artimiausi bičiuliai – itin palankiai įvertino Giedriaus alų, o žinia apie tai netruko pasklisti ir gerokai plačiau. Šio alaus „užtaisu“ patikėjo ir bravoras, pasiūlęs savo aludariui patikėti receptūrą masinei šio gėrimo gamybai.
Kai darbas meistrą giria
Taip atsirado naujas alus, kuriam kaip duoklė vokiškajam ir lietuviškajam jo pradui duotas abiejų tautų atstovams suprantamas pavadinimas – „Meister“. Taip pat toks pavadinimas atspindi Giedriaus aludarystės sampratą: „Gerą alų sukurti užtrunka ne vienerius metus, tačiau aistra darbui ir tikėjimas tuo, ką darai, o galop – ir akivaizdus rezultatas, atperka viską. Kam daug kalbėti apie alų, jį reikia ragauti – juk darbas meistrą giria, o ne atvirkščiai“, – šypsosi aludaris Giedrius.
Užs. nr. 4340