Šekspyro pjesės “Venecijos pirklys” veikėjas Šeilokas seniai tapo nepranokstamu lupikautojo simboliu. Iš įsiskolinusio, neišgalinčio susimokėti asmens kūno jis gviešiasi išrėžti mėsos gabalą vien tam, kad pinigai nenueitų vėjais… Ką bendra su Šeiloku turi mūsų akademinės institucijos? Kodėl jų elgsenai apibūdinti prisireikė tokio šiurpaus įvaizdžio?
Ogi dėl paprastų paprasčiausios priežasties - ne kas kita, o šiandieninė Lietuvos aukštųjų mokyklų mokesčių politika neretai primena tokio pobūdžio lupikavimą. Šiaip jau lyg ir nebūtų nieko nuostabaus - skursdami, kęsdami nepriteklių, stokodami poreikius atitinkančių valstybinių lėšų, universitetai verčiami jų prisidurti iš šalies. Ir netgi valstybės politikų raginami. Taip esama ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio valstybių, netgi pačių turtingiausių. Kad ir kokio dydžio dotacijos valstybinėms aukštojo mokslo įstaigoms būtų skiriamos, jų vis tiek neužtenka norint įsigyti pačias naujausias technologijas, apsirūpinti laboratorine įranga, kompiuterizuotis, atnaujinti savo pastatus ir įrangą, galiausiai prisivilioti mokslo pasaulyje pagarsėjusią profesūrą bei perspektyviausius jaunus protus. Nes visa tai kartu sudėjus didina aukštosios mokyklos prestižą, o sykiu stabilizuoja jos finansinę būklę.
Nieko nebūtų keista, jei kamšydami dotacijų skyles Lietuvos universitetų administratoriai suktų sau galvas, kaip parduoti intelektines paslaugas rinkai, kaip sudominti privatų kapitalą savo tyrimų projektais, kaip paakinti technologijų gamybos korporacijas investuoti į aukštojo mokslo struktūras. Kadangi šiuolaikiškų vadybos įpročių mūsų universitetams iš tiesų trūksta, susigalvota paprastesnių būdų, kaip “užsidirbti”. Pirmučiausia griebtasi steigti mokamas studentų vietas… Po to imta vaizduotis, kad veikiai siūbtels minios žinių (ir, žinoma, pigesnio mokslo) ištroškusių studentų iš užsienio šalių. Nors norinčių mokytis savomis lėšomis ir šiandien netrūksta, minios užsieniečių vis dėlto taip ir neplūstelėjo. Pigus mokslas (palyginti su Vakarų šalimis) pats savaime nėra labiausiai viliojanti prekė. Tokia jis tampa tik pagal savo santykį su siūlomo žinojimo kokybe. Ta kokybe, deja, kol kas pasaulio nestebiname.
Universitetų “kišenėms” papildyti rasta gudresnių būdų - imta reikalauti užmokesčio ir iš būsimų mokslininkų. Ne, ne studentų, o tų, kurie rengdamiesi tapti mokslininkais ir profesoriais stoja į aukštųjų mokyklų steigiamas doktorantūras. Kadangi valstybinių vietų doktorantūrose skaičius ribotas, o norinčių skaičius visuomet didesnis, susigalvota ir jiems teikti “paslaugas”. Nori studijuoti doktorantūroje? Eksternu? Prašom. Tik susimokėk meldžiamasis(oji) 7000 litų… Už ką iš asmens, savarankiškai parengusio mokslo darbą ir siekiančio jį apginti, lupama tokia pinigų suma, taip ir lieka neaišku.
Žinoma, didesniems, turtingesniems universitetams ne bėda. Jei juose dirbantis dėstytojas eksternu gina disertaciją kitoje institucijoje, tokia suma ne kliūtis. O ką daryti tiems, kurie dirba kuklesnėse, galo su galu nesuduriančiose įstaigose - institutuose, muziejuose, archyvuose? Juoba kad mokslo laipsnio neturinčio aukštosios mokyklos dėstytojo alga tesiekia 800 litų per mėnesį? Kokio papildomo uždarbio jam ar jai susimanyti? Kai kurie universitetai (pvz., Kauno Vytauto Didžiojo) ėmėsi “saliamoniško” sprendimo - įsteigė neakivaizdinę doktorantūrą. Net ir amžiaus cenzą nustatė - jei tavo amžius per 35 metus, gali stoti tik į ją. Ir žinoma, tik tuo atveju, jei gali kas semestrą susimokėti po porą tūkstantukų… Panašu, kad ši praktika panašiam užmojui “įkvėps” ir kitų aukštųjų mokyklų administracijas…
Keisčiausia, kad panašios sveiku protu sunkiai suvokiamos nesąmonės vyksta masinių raudų fone - aukštųjų mokyklų administratoriai be perstojo bėdojasi, kad iš jų į verslo struktūras ir į užsienio šalis sprunka perspektyviausi mokslininkai, kad užuot veržęsis tęsti mokslo doktorantūrose jaunimas renkasi pelningesnes darbovietes…
Tiesa, Šekspyro Šeilokas, prieš taikydamasis į savo skolininko kūno gabalą, irgi įvairiai gudravo.
