Prieš keletą metų Lietuvos mokslo politikai suskato rūpintis akademinės spaudos kokybe. Buvo nuspręsta biurokratiškai sudaryti ir patvirtinti “prestižinių” mokslo žurnalų sąrašą. Ši absurdiška praktika veikiai susikompromitavo - dabar sąrašas jau naikinamas. Tad ši istorija parodė, kad biurokratinėmis procedūromis problemos neišsprendžiamos.
Filosofas Andrius Konickis (“Naujoji Romuva”, 2002, Nr. 4) neseniai aptarė kai kuriuos akivaizdžius formalaus leidinių skirstymo į mokslinius ir nemokslinius prieštaringumus. Jis labai teisingai nurodė, kad tai, kas vadinama “mokslo populiarinimu” gamtos ar tiksliųjų mokslų sferoje, visiškai netinka humanitarikai. Juk humanitarikos esmė yra ne vien narplioti siaurus techninius ar specialybinius klausimėlius, bet formuoti viešąją erdvę, kurioje tekstai provokuoja mąstymą, gilina žinojimą ir supratimą apie žmogaus pasaulį. Juokinga ir sykiu graudu, kad mokslo administratoriams užsimojus Lietuvos leidinius suklasifikuoti į “prestižinius ir “neprestižinius” už borto atsidūrė įtakingiausi, labiausiai skaitomi ir didžiausią tiražą turintys kultūros žurnalai, kuriuose savo straipsnius skelbia ryškiausi mokslininkai humanitarai. Jų vietą “prestižinių” leidinių sąrašuose užėmė siauro akiračio specializuoti ir beveik niekieno neskaitomi leidinėliai.
Beje, ne per seniausiai paaiškėjo, kad vieno prestižiniu leidiniu laikomo ir aukštosios mokyklos keturiskart per metus leidžiamo žurnalo knygynuose ir kioskuose buvo nupirktas 1 (!!!) egzempliorius… Visus kitus išsidalijo patys autoriai, redkolegijos nariai ir leidėjai. Nieko sau prestižiškumas… Tačiau tai nėra koks nors netikėtas ar juolab atsitiktinis kuriozas. Didesnioji dalis vadinamųjų mokslo leidinių, įtrauktų į minėtą sąrašą iš tiesų domina tik jų pačių redaktorius ir autorius. Juose savo darbus paprastai spausdina doktorantai ir jų vadovai, kadangi pirmiesiems primestas reikalavimas skelbti savo darbus tik tokios rūšies spaudoje. Dažniausiai jos neskaito nė studentai, nebent dėstytojų prievartaujami įsigyti vieną ar kitą numerį seminarui ar egzaminui. Po to jie be didelių ceremonijų keliauja tiesiai į šiukšlių dėžę.
Tie, kurie sudarinėjo šiuos nelemtus sąrašus, visiškai neįvertino keleto labai elementarių aplinkybių. Viena, 99 procentai į jį įtrauktų leidinių užsienyje prilyginami makulatūrai, kadangi nėra įtraukti į jokius tarptautinius žinynus ir registrus, nėra komplektuojami kitų šalių bibliotekose ir mokslo institucijose. Ir priešingai, kaip teko įsitikinti darbuojantis JAV Ilinojaus universiteto Čikagoje bibliotekoje, šalia pagarsėjusių amerikietiškų ir europietiškų periodinių mokslo leidinių jau keliolika metų stropiai kaupiami “Kultūros barų” žurnalo komplektai. Jį, beje, prenumeruoja Jeilio ir Pensilvanijos universitetai, nekreipdami domėn, kad Lietuvoje šis leidinys buvo išbrauktas iš sąrašo kaip neva neatitinkantis mokslinių standartų. Dar daugiau - ironiškiausia, kad Vidurio Europos universiteto ir Budapešto kolegijos ekspertai šį leidinį išrinko rimčiausiu Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų žurnalu! Še tau boba ir devintinės!
Tiek jau to, absurdiškų kuriozų pasitaiko visur. Svarbiau pasiaiškinti, kokias pamokas teikia ši nevykusi mokslo leidinių biurokratizavimo akcija.
Pirmiausia ji parodė, kad atsiradus galimybei įgyti prestižą ne realiu publikacijų svoriu, bet lobistinėmis procedūromis ja pasinaudojo daugybė menkavertės ir mažai kam reikalingos akademinės lektūros rengėjų, prastūmusių savo produkciją į malonėmis apdovanotąjį sąrašą. Kai galiausiai jame atsirado daugiau nei 100 Lietuvoje leidžiamų keistų ir atvirai ezoterinių humanitarinių ir socialinių mokslų leidinių, netgi biurokratinių procedūrų galia įtikėjusiems mokslo administratoriams paaiškėjo, kad tai atvira kompromitacija. Tad belieka laukti, kol ministro plunksnos rašalas vėjais pavers biurokratų ir akademinių lobistų intencijas, o realus periodinių mokslo leidinių prestižas bus matuojamas pagal tokius pat kriterijus, kaip ir visame pasaulyje.
