Kitaip nei Vakarų Europoje, Lietuvoje senamiesčiais gali didžiuotis vos keletas miestų. Galbūt todėl pas mus taip stropiai saugomi ne tik vertingi istoriniai pastatai, bet ir visa senamiesčio erdvė. Į naujas statybas senamiestyje ar jo prieigose paminklotvarkininkai paprastai žvelgia be galo įtariai, todėl modernios architektūros bandymai čia ypač reti ir kuklūs. Architektai Rimvydas Palys ir Žilvinas Radvilavičius Kauno senamiesčiui parengė vieną didžiausių per pastarąjį dešimtmetį šiuolaikinės architektūros siurprizų.
IŠ PAŽINČIŲ BIURO GRIUVĖSIŲŠauklių ir Jonavos gatvių sankirtos smailiajame kampe architektas R.Palys pastatą suprojektavo dar sovietmečiu. Šiame Senamiesčio prieigų statinyje turėjo įsikurti labai specifinės paskirties socialistinės visuomenės įstaiga – pažinčių biuras. Pirmame jo aukšte buvo numatytas knygynėlis, o kituose – suprojektuota daugybė kambarėlių, kur kauniečiai galėtų sutikti savo antrąsias puses.Greičiausiai paveiktas postmodernistinės ideologijos R.Palys pastatą tuomet projektavo kaip šiuolaikinę tvirtovę su didingai iškeltu “bokštu” ir smulkiais it šaudymo angos langais. Pasak architekto, vertikalus ir horizontalus fasadų ritmas, gausūs iškraipymai, plyšys ir vertikalus akcentas turėję būti tarsi senamiesčio “nauji griuvėsiai”.Pasikeitus laikams ir papročiams, nebaigtas pastatas tapo nebereikalingas. Kartu su A.Blūšiaus suprojektuotu plastiško mūro “Lituanicos” batų fabriko sandėliu (dabar parduotuvė “Iki”) Senamiesčio “vartus” turėjęs sudaryti statinys kone dešimtmetį stūksojo apleistas, kol nušiuro ir tapo tikrais griuvėsiais.
SEKĖSI SUNKIAIIš Kauno arkivyskupijos kurijos įsigytą pastatą statybos bendrovė “Kaminta” norėjo nedelsdama rekonstruoti, bet dėl ypatingos sklypo vietos projektavimas gerokai užtruko. Rekonstrukcijos užsakymą gavusiam architektui Ž.Radvilavičiui į pagalbą teko pasikviesti pastato autorių R.Palį. Vis dėlto surasti paminklotvarkos specialistams priimtiną projektinį sprendimą architektams sekėsi sunkiai. Rekonstruoti galima keliais būdais – išgryninti senąją architektūrinę idėją arba ją kardinaliai pakeisti. Architektui R.Paliui labiau patiko pirmasis rekonstrukcijos būdas, bet prie senojo tūrio niekaip netiko architekto Ž.Radvilavičiaus siūlomi šiuolaikiški architektūros elementai. Tada nuspręsta senąją architektūrinę idėją ne “reanimuoti”, bet pabandyti perteikti šiuolaikiškomis priemonėmis. Vis dėlto tokiam projektiniam pasiūlymui nepritarė Kauno KVAD’o specialistų taryba, taigi teko vėl ieškoti kompromisų.
IDĖJĄ PAKIŠO PATS SENAMIESTISIš pradžių kaip konsultantas ar bendraautoris projektavime dalyvavęs R.Palys galiausiai tapo tikruoju rekonstrukcijos autoriumi. Jis “Statybų pilotui” prisipažino, kad naująją pastato idėją pasufleravo vienos siauros Kauno senamiesčio gatvelės mūrai. Stiklinį segmentą architektas įsivaizdavo kaip savotišką uolą. “Tarsi nuo greta stūksančio Ažuolų kalno atitrūkęs skaidrus uolos luitas būtų nuriedėjęs ir įstrigęs Senamiesčio prieigose”, – architektūrine vizija pasidalino R.Palys. “Į pastato stačiakampę mūrinę dalį įkirstas netaisyklingos išlenktos formos segmentas, vakare prisipildęs šviesos, atrodys tarsi savotiškas ugnies riedulys”, – ambicingai tęsė architektas. Matyt, tik toks autoriaus entuziazmas ir galėjo įtikinti KVAD’o specialistus.Žaliai tonuoto stiklo dalis su pilkšvai žaliomis plytelėmis apdailinta stačiakampe dalimi dieną susijungia į vieną segmentą. (Beje, diduma uždarosios dalies liko nuo senojo pastato.) Aplinką atspindinčio stiklo ir blizgių plytelių mūro kompoziciją papildo ruda fanera dengtas vertikalus laiptinės tūris užpakalinėje pusėje, jungiantis su gretimu Senamiesčio pastatu (tiesa, tos jungties nesinorėtų girti).Architektas R.Palys sakė, kad siekė įgyvendinti tris kertinius projekto aspektus – išlenktą pastato priekį, žalsvą spalvą ir vientisą stiklo segmentą. Jis teigė, kad su gretimu raudonplyčiu “Lituanicos” pastatu stengėsi sukurti kontrastą. Vertikalus siluetas ir žalia spalva dar labiau paryškina į Kauno pilį vedančius Senamiesčio “vartus”. Be to, projekto autorius svajoja pastatą vainikuoti dviem ragus primenančiais stiklo šviestuvais, kurie užbaigtų architektūrinę kompoziciją.
ĮRĖMINA RIBĄ TARP SENA IR NAUJA“Kamintos” statybininkai rekonstrukciją planavo baigti dar pernai, tačiau statyba, kaip ir projektavimas, užtruko. Galiausiai realizuotas statinys tapo Senamiesčio prieigų architektūriniu akcentu. Šiai plačiai ir gyvai Šauklių gatvei sukurtas ryškus vizualinis akcentas ypač gerai pastebimas link Senamiesčio artėjant Jonavos gatve ar nuo priešais plytinčio transporto žiedo. “Tikiuosi, jog mano sumanyta stiklo ir mūro kompozicija taps ribos tarp istorinės ir šiuolaikinės architektūros ženklu”, – sakė R.Palys.Deja, neblogos architektūros įspūdžiui kenkia atsainus statytojų požiūris į interjerą, detales, darbų kokybę. Architektūrinės idėjos autorius tam irgi nesugebėjo padaryti pastebimos įtakos. Be to, statytojai neišnaudojo pastato originalių vidaus erdvių pranašumų. Pastato fasadus pradėjo teršti ir padrikos reklaminės iškabos. Pas mus, deja, dažnokai atsitinka, kad reklamos dizaineriai neapsisunkina bendravimu su pastato architektais – galutinis pastato vaizdas nuo to smarkiai nukenčia.“Statybų piloto” žiniomis, pirmame pastato aukšte kuriasi mėsinė “Cesta”, viduriniuose aukštuose – “Kamintos” kontora, o efektingiausiame viršutiniame – medines konstrukcijas realizavusi langų firma “Doleta”. Iš pastarojo atsiveria tiesiog fantastiški vaizdai į Neries slėnį, transporto žiedą ir Senamiesčio bokštus.Pagal architekto R.Palio projektą atlikta rekonstrukcija tapo rimtu modernios architektūros istorinėje aplinkoje išbandymu. Gali būti, kad nuo šios realizacijos sėkmės priklausys ir kitų naujų statybų Lietuvos miestų istorinėse dalyse ateitis. Norisi tikėti, kad šis pastatas lyg ir įrodo modernios architektūros istoriniame kontekste “legalumą”.
