Šakiuose gimusiam ir augusiam Pauliui šiuo metu 25-eri. Būdamas vos 15 metų jis pradėjo vartoti alkoholį, o nuo 18 metų – rūkyti žolę. Ir tik prieš gerą pusmetį išgirdęs tėvo ultimatumą, kad jis privalo pradėti gydytis arba atsidurs gatvėje, Paulius suvokė, jog pastaraisiais metais visą laiką tupėjo gyvenimo užribyje.
Šiuo metu Pilnų namų bendruomenėje Paulius bando tvirtai atsistoti ant kojų ir išsklaidyti kelerius metus jį lydėjusius nykius gyvenimo šešėlius. Jaunas vyras yra tikras, kad viskas įmanoma, tačiau svarbiausia yra stiprus paties žmogaus noras atsikratyti gyvenimą sužlugdyti galinčių priklausomybių.
- Kokios problemos tave prislėgė, kad atvykai į Pilnų namų bendruomenę? – balsas.lt pasiteiravo 25-erių Pauliaus.
- Turėjau problemų dėl alkoholio ir narkotikų. Atvykęs čia supratau, kad turiu problemų ir dėl raminamų vaistų. Man buvo labai blogai su sveikata, todėl teko kreiptis į psichiatrus. Dabar dirbu su savimi ir kovoju. Žinau, kad nugalėjęs priklausomybes, tapsiu daug stipresnis nei buvau iki tol.
- Nuo kelerių metų prasidėjo tavo problemos?
- Alkoholį pradėjau vartoti nuo 15-16 metų. Viskas prasidėjo nuo vakarėlių. Norėjau atsipalaiduoti, paragavau, patiko. Po to savaitgaliais prasidėjo dažnesnės išgertuvės. Panašiai nuo 20-21 metų su draugais daug gerdavome ir pats pastebėjau, kad geriu ne kaip visi.
Kiti po baliaus išsiskirstydavo į namus, o aš važiuodavau ieškoti kito baliaus. Arba dar nusipirkdavau gėrimų, kad galėčiau „dasimušti“. Pradėjau gerti vienas. Visada rasdavau pasiteisinimų, kad tas ar tas negerai, galvą skauda. Taip užsikabinau, nors negalvojau, kad gėrimas yra labai didelė mano problema.
- Kokius narkotikus vartojai ir kaip pradėjai?
- Nuo 18 metų pradėjau rūkyti žolę. Tada du kartus parūkiau. Po pusės metų dar du kartus. Tada kažkaip dingo potraukis žolei. Supratęs problemas dėl alkoholio užsikodavau. Bet toliau galvoje sukosi mintys, kad kažko trūksta. Pagalvojau, kad pasirinkau, jog negeriu alkoholio, tada galiu rūkyti žolę.
Žolę pradėjau rūkyti kaip cigaretes. Kodėl? Kažko ieškojau, kažko trūko. Supratau, kad pasiekiau dugną, kai priklausomybės tik stiprėjo. Maža to, sulaukiau ultimatumo: arba važiuoji gydytis, arba eini į gatvę.
- Kas buvo tas žmogus, kuris iškėlė ultimatumą?
- Tėvas taip pasakė. Tikrai nenorėjau eiti į gatvę. Esu vienturtis sūnus, todėl tėvui buvo skaudu mane tokį matyti.
- Kaip tave perauklėti bandė problemas puikiai matę tėvai?
- Stengdavausi iš balių grįžti tvarkingai. Į policijos akiratį nebuvau nė karto patekęs. Buvo pagavę kelis kartus girtą. Tiesiog subardavo ir viskas tuo pasibaigdavo. Tėvai pripažindavo, kad ir patys taip darydavo, todėl negalvodavo, kad tame yra kažkas tokio blogo.
- Galbūt kažką padarei, kad tėvui trūko kantrybė?
- Paskutiniai keleri metai buvo baisūs. Tada labai daug gerdavau. Darbe net buvau pasirodęs neblaivus. Iš esmės paskutinis pusmetis buvo žiaurus. Mano tėvai buvo išsiskyrę. Mama gyveno Vokietijoje, aš su tėvu - Lietuvoje. - Ką galvojai, kai išgirdai tėvo žodžius, jog tau reikia gydytis?
- Tą pačią dieną atvažiavau į Pilnų namų bendruomenę. Žinojau, kad gatvėje tikrai pražūčiau. Neturėjau santaupų. Atvažiavau į šią bendruomenę galvodamas, kad pagyvensiu dvi savaites ar mėnesį.
Nemaniau, kad užtruksiu ilgiau. Galvojau po dviejų savaičių grįšiu namo. Bet dabar esu čia jau daugiau kaip puse metų. Pastebėjau, kad keičiuosi, dirbu su psichologe, įgaunu pasitikėjimo savimi. Lipu mažais laiptukais aukštyn.
- Kaip pavyko ištverti pirmąjį mėnesį, kuris dažniausiai Pilnų namų bendruomenės klientams būna sunkiausias?
- Pirmą mėnesį didelių problemų nekilo. Bet turėjo praeiti 4-5 mėnesiai, kad galėčiau tvirtai sau pasakyti, jog esu čia, o ne gyvenimo užribyje. Žvelgiant plačiau, pirmi penki mėnesiai buvo sunkūs, nes dar kartais spyriojausi, norėjau kažkur išvažiuoti. Bet kai suėmiau save į rankas, viskas pasikeitė į gerą. Dabar stengiuosi geresniu kaip įmanydamas. Jei į galvą ateina slogios mintys, prisigalvoju, kad viskas yra blogai, tai stengiuosi nebėgti nuo savęs, o susidurti su problema akis į akį ir ją išanalizuoti.
- Kiek laiko galvoji gyventi šioje bendruomenėje?
- Vienerių metų tikrai neužteks. Norint visiškai atsigauti, prireiks mažiausiai penkerių metų. Būdamas čia negalvoju, kiek viskas tęsis. Tiesiog gyvenu ir stiprėju. Kai pajausiu, kad abiem kojom tvirtai stoviu ant žemės, tada galėsiu išeiti.
Daug bendrauju su psichologe, socialine darbuotoja. Klausau jų patarimų. Tikrai vienas nepriimsiu tokio sprendimo.
- Ką planuoji veikti, kai baigsi reablitaciją?
- Kažkaip stengiuosi apie tai dar negalvoti. Noriu gyventi šia diena ir susitvarkyti gyvenimą. Tiesiog taip gyventi yra lengviau.
Tėvas turi didelę įmonę, pats ten dirbau. Manau, kad tikrai neprapulsiu. Todėl stengiuosi nesukti dėl to galvos. Žinau, kad jeigu pats susitvarkysiu su savimi, tada tikrai viskas bus gerai.
- Kas yra tas žmogus, kuriuo gali pasitikėti ir kuriam gali išsipasakoti?
- Greičiausia, tai būtų mano mama. Kai tėvai išsiskyrė, mama išvažiavo į Vokietiją. Pradėjau su ja bendrauti atvirai. Bet pradėjus vartoti alkoholį, tas pasitikėjimas nutrūko. Po reabilitacijos yra minčių išvažiuoti į Vokietiją, kurį laiką padirbėti, pakeisti aplinką.
