O žinot, aš irgi augau ir vis dar augu alkoholikų šeimoje. Kiek pamenu, mano mama visada gėrė. Ji išsiskyrė su mano tėvu, kai man buvo vos treji (dabar man 16), bet vis dėlto, sugebėjo išsaugoti mano ir tėvo ryšį, neatskyrė manęs nuo jo, už ką aš jai tikrai dėkinga. Jei ne tėvas, tikriausiai neturėčiau kur dėtis, nebūtų jokios atramos, nes tai, ką aš patiriu gyvendama su mama yra tragiška. Be manęs dar yra trys mano seserys ir aš galiu sakyti be užuolankų, kad aš jas auginu.Išmokau būti savarankiška jau nuo mažens ir neišeinu iš šių namų (o galėčiau gyventi pas tėvą!) vien todėl, kad puikiai žinau, kad be manęs jomis daugiau niekas nepasirūpins. Pamirš pamaitinti, aprengti, paguosti, kai reikia. Esu jau girdėjus frazę iš savo sesių "Geriau mes gyventume keturios vienos, be mamos". Patėviui lygiai taip pat į viską nusispjaut , kaip ir mamai. Nuolatinės "pjankės", baliai, alkoholikų sambūriai mūsų namuose, visokie pasilinksminimai mane varo iš proto, atrodo, norisi juos sušaudyt, bet tuo pačiu norisi ir pačiai numirt. Skolos, į kurias vis labiau klimpstame skandina ir mane kartu, nes aš vis suku galvą, kaip išgyvent, kai tuo metu mamai į tai vienodai. Šeimos rūpesčiai taip užgriuvo mane, kad pamiršau, kas yra mano pačios gyvenimas, pomėgiai, draugai. Atrodo, kad krisiu be jėgų ir man atrodo, kad mano gyvenimas yra toks mėšlas, į kurį aš klimpstu be jokios galimybės išsikapstyti atgal. Kai mama blaiva, aš ją myliu, tikrai tikrai. Tačiau girtos aš jos nekenčiu labiau už viską pasaulyje. Tikiu, kad tie, kurie išgyvena tą patį, mane puikiai supranta.

Atrodo, lyg butent apie mane parasytas sis straipsnis ;(

Mano mama alkoholike :( "patevis" ir. Man tik 17,o as jau depresante.Kiekviena diena verkiu ir vekiu.Jau pries kelis metus iki siol galvoju apie savizudybe,bet bijau.

As uzaugau seimoje ,kur visa gyvenima ( kiek save atsimenu ) gere tevas !
Jis taip traumavo mano psichika ,kad man iki siol yra labai sunku su savimi tvarkytis ir kuo toliau tuo sunkiau .As greit isiplieskiu pykciu ,pas mane nera ne 1 grazios ar geros minteles ,viskas tik juoda .As turiu vyra ir dukrele ,siuo metu laukiuosi antro vaikelio .Kol nebuvau pastojusi su pirmu vaikeliu ,gyvenimas buvo labai nerupestingas ,viskas atrode gana graziai ,viskas buvo dzin. Kai pastojau ,prasidejo tikrosios problemos . As net nemoku apibuditi ,kas yra ne taip .Atrodo turiu seima ir jau tureciau buti laiminga .Mano psichika ant tiek pazeista ,kad as kaip kraugerys kankinu savo vyra ir vaikus savo nesamoningom mintim ir fantazavimais ,nors jie niekuo nekalti .Ir tikrai zinau ,kad be psichologo pagalbos man neissiversti .Nuo pat maziausiu dienu kartojau sau ,kad nenoriu tureti vyro ,ziuredama i savo gerianti ir skandalinanti teva nekenciau jo labiau uz viska pasaulyje !Ir visu vyru tuo paciu ...
Mna be galo gaila tokiu vaikuciu ,kurie auga alkoholiku seimose ,tai tragedija ,trauma ,kuri persiduoda is kartos i karta .. As nemoku linksminis ,ir nenoriu ne su kuo bendrauti ,isivaizduokite ,kaip turi jaustis mano vyras ,pastoviai sededamas su manim namie ...

daugiau tėvams velnių duot reikia, vaikams ju bus tada lengviau

Iš straipsnio darau išvadą, kad visi žmonės yra alkoholikų vaikai. „Gali būti tokie, o gali būti priešingai, o dar gali ir nebūti...Papilstymas iš tuščio į kiaurą.“ Įvairius kompleksus ir charakterio problemas žmogus įgyja įvairiomis aplinkybėmis, ne vien dėl tėvų alkoholizmo. Kita vertus, jei žmogus nuo pat vaikystės savarankiškas ir moka pasirūpinti ne tik savimi, nemanau, kad tai būtų blogai. Kompleksus turi tie, kurie to nemoka.

as alkoholiku vaikas :(

dar pridursiu, kad jei karta is kartos gimineje yra alkoholikas (tarkim tavo mama, mamos tevas ir t.t.), tada tai genetiska. Ir vaikai daznai perima siuos genus. Ir cia moksliskai irodyta, nekarta apie tai skaityta ir matyta daug discovery laidu. taip kad cia 100 proc. faktas. Ir manau kas ta patyre zino kad tai tiesa ir nevengia pats islenkti mazumele per daug