Žurnalai mirga straipsnių, kuriuose aprašomos pažinčių internete istorijos, o pokalbių laidos ieško pašnekovų, užmezgusių neįprastoje vietoje ilgalaikę pažintį, kuri vėliau peraugo į liepsningą meilę. Na, o jei “Lietuvos geležinkeliai” norėtų surinkti visas šeimas, kurios susikūrė jų dėka, tiems žmonėms susodinti neužtektų ilgiausio bendrovės turimo sąstato.
Akcinė bendrovė net skatina flirtą traukiniuose - 50 nuošimčių nuolaida suteikiama labiausiai į linksmybes ir nesibaigiančias naujas pažintis linkusiam visuomenės sluoksniui - studentijai.
Turbūt esu gimęs po laiminga žvaigžde, nes prieš dešimtmečius geležinkelių infrastruktūros Lietuvoje sumanytojai suprojektavo tokią sistemą, kad bėgiai jungtų mano ir mano tėvų namus. Todėl turiu daugybę progų linksmai pasivažinėti. Man belieka tik pavydėti savo tėvams, kurie traukinyje per vieną kelionę praleisdavo net 9 valandas. Dabartiniai greitieji traukiniai “Pajūris” ir “Baltija” iš sostinės į Klaipėdą nuskrieja per nepilnas penkias valandas. Didesnis greitis, didesnė kaina, mažiau malonumo, bet ką jau padarysi.
Buvo mėnesio pabaiga, didelė dalis likimo brolių studentų tą penktadienį vyko pas tėvus atsiimti kasmėnesinės algos ir papildyti šviežių kotletų atsargas. Į vadinamąją “kajutę” (kažkaip žodis “kupė” neprigyja) įeina mergina ir atsisėda priešais mane. Kadangi Vilnius - Klaipėda maršrutu kursuojantys vagonai nėra pernelyg patogūs ir pritaikyti aukštesniems žmonėms, mūsų kojos kartais neišvengiamai liesis. Nebloga perspektyva. Duryse, kurios skiria kupė nuo koridoriaus, yra stikliniais langais. Tai didelis trūkumas. Tuo koridoriumi nuolat kursuoja rūkaliai išvargintais nuo sėdėjimo užpakaliais ir pasitempęs palydovas Igoris, prieš kiekvieną sustojimą skubantis užrakinti tualetų duris, nes kai kuriems užrašas “Traukiniui stovint nesinaudoti” nė motais.
Bet dabar ne apie tai. Kupė durys tikrai neturės jokios reikšmės, kadangi žmonių daug ir progos likti dviese tikrai nebus. Guodžiau save tuo, kad statistiškai sumažėja tikimybė man vėl patekti į tokį vagoną kitą kartą. O tada gal jau turės įtakos durų permatomumas ir galimybė užsidaryti iš vidaus. Tarsi pornografinių filmų scenaristas dar spėjau apgalvoti, mano nuomone, galimą scenarijų vienai filmo serijai traukinyje. Kita vertus, kai stumdomosios durys turi stiklinius langus, sėdint “kajutėje” galima nužvelginėti įlipančias ir išlipančias merginas. Pastebėjau, kad išlipdamos merginos paprastai nusisuka į lango pusę, todėl gali matyti tik praslenkančias nugaras. Lieka įlipančios. Eidamos koridoriumi jos stebi, kurios mažiau užimtos, ir belieka tik nusižiūrėti kuo tinkamesnę ir jai sukurti tuštumo įspūdį - perkelti krepšius arba sėdėti “per dvi vietas” prisispaudus prie lango ar sienos.
Geriau grįžkime prie kur kas žemiškesnių dalykų. Mergina išsitraukė naujausią “Cosmopolitan” numerį ir pasidėjo ant mažyčio staliuko. Turbūt ji negavo nusipirkti leidžiamos kompaktiškos žurnalo versijos ir už tai ačiū leidėjams. Vos trūktelėjus traukiniui vakarų link, žurnalas kaipmat nukrito nuo staliuko ir turėjau progą džentelmeniškai jį pakelti. Nors po to buvo tik mandagūs žodeliai ir šiltas apsikeitimas šypsenomis, tai buvo pradžia ir daugiau tuomet nesiekiau. Žinau, kad lengviausia patraukti dėmesį į save tada, kai mergina pati yra tam nusiteikusi. O aš, tikras traukinių asas, buvau visiškai įsitikinęs, kad netrukus taip ir bus.
Agresyvesnių veiksmų griebiausi tada, kai nuo sostinės traukinys nudundėjo apie 50 kilometrų. Iš merginos nešulio dydžio nustačiau, kad jos kelionė tikrai bus kur kas ilgesnė nei iki Kaišiadorių, todėl buvau tikras, kad laiko užteks viskam. “Prastūmusi” 20 minučių su žurnalu rankose panelė žvilgtelėjo į laikrodį, tai lydėjo skausminga mimika veide (kelionė dar neįpusėjo, o jau nusibodo). Ji ėmė muistytis sėdynėje ieškodama patogesnės pozos, greitai vartyti žurnalo puslapius su viltimi rasti įdomesnių rašinių, nes važiuojant vibruojančiame traukinyje su prislopinta šviesa nuobodūs straipsniai tik erzina. Paskui mergina akimis pradėjo nužvelginėti bendrakeleivius, žiūrėti į koridoriumi lakstančius žmones, tarsi ieškodama užsiėmimo. Tai buvo ženklai. Dabar - metas.
“Nieko įdomaus nerašo?” - paklausiau. Ji atrodė sutrikusi dėl nelaukto klausimo, nors tai buvo apsimetinėjimas. “Kvailas žurnalas”, - atsakė ji ir numetė žurnalą ant staliuko, tuo parodydama, kad ji niekuo neužsiėmusi ir gali su manim kalbėtis. To aš ir tikėjausi. Traukiniuose merginos neatsako, kad yra užsiėmusios, o jų vaikinai (jei tokių yra) dažniausiai likę viename arba laukia kitame maršruto gale. Džiuginanti tikrovė.
Kai abi pusės linkusios bendrauti, viskas einasi kaip iš pypkės. Ji - Asta, būsimoji mokytoja, gyvenanti mieste, kuris yra priešpaskutinė stotelė mano kelyje. Tai yra geriausias variantas, nes, pirma, mergina jaučiasi laisviau, žinodama, kad jos vaikinas nesužinos, antra, man, be savo daiktų, tektų panešti ir josios. Ech, išties džentelmeniškumas ir noras patikti kartais kainuoja daug. Taigi jai išlipant turėjau progą paverkšlenti apie tai, kaip ji mane skaudina nevažiuodama toliau kartu su manimi. Nenuoširdu, bet toks flirto menas.
Mano mobiliojo telefono SIM kortelės atmintį papildė dar vienas įrašas, kurio skiltyje vardas įrašyta dviem žodžiais “Asta Traukinys”. Antrasis frazės žodis mano telefonų knygutėje kartojasi 9 kartus. Visi jie atsirado per šiuos mokslo metus, traukinių paslaugomis naudojuosi ne dažniau kaip du kartus per mėnesį, todėl traukinio PPVK (pažinčių per vieną kartą) reitingas siekia 0,75 (skaičiuojamas pagal formulę PPVK = SP / KS, čia SP - sėkmingos pažintys, KS - kelionių skaičius). Didesnį PPVK gausi tik paskelbęs telefono numerio per televiziją, bet tai kainuoja nuo 1 iki 2 litų ir didelė dalis merginų vėliau atsisijoja, nes “perki katę maiše”.
Traukiniai yra didžiulės pramogų oazės neaprėpiamoje “ašarų Lietuvos” dykynėje. Neseniai vienoje valstybinio radijo laidoje girdėjau pokalbį su “Lietuvos geležinkelių” vadovu, kuris pasakojo, jog įmonė siekia, kad greituosiuose traukiniuose būtų leidžiama prekiauti alumi. Nuostabu! Gal įmonės galvoms taip pat pamąstyti apie kino filmų demonstravimą (vibruojančios kėdės jau yra), o gal net įrengti vagonuose šokių aikšteles? Įsivaizduokite: “Šiandien traukinyje “Vilnius - Klaipėda” nuo Vilniaus iki Šiaulių - grupės “Mango” koncertas, o nuo Šiaulių iki Klaipėdos - diskoteka su DJ Mamania”. Galimybės neribotos.
O kad traukinys be pramogų ne traukinys - galiu irgi įrodyti savo patirtimi. Prieš metus patogiai įsitaisiau šiuolaikiniame vagone ir pramiegojau stotį. Laimei, tai buvo paskutinė stotis. Laimė man, bet ne to traukinio palydovui, kuris reisui pasibaigus tvarkė vagonus, o aš jį mirtinai išgąsdinau trinktelėdamas stumdomosiomis durimis.
Su gailesčiu išlipau iš tikro pramogų traukinio į peroną apsnigtame mieste ir pasakiau “atia” iki sekmadienio. Iki kitokio traukinio. Nuotykius iš jo skaitykite kitą savaitę.
Nuoširdžiai jūsų, traukinių mėgėjas Alius Baltrus [email protected]
